895(65) Sergej Lukjanenko “Netikri veidrodžiai”

Estimated read time 2 min read

Sergej Lukjanenko “Netikri veidrodžiai”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: “Atspindžių labirinto” tęsinys. Bet man patiko tuo, kad knygos turi savo pabaigą. Turiu omenyje, kad nėra taip, kad baigiasi pirma dalis ir tu lieki nežinioje dėl istorijos tęsinio, kaip pvz., yra su “Vėjo vardu” ar “Sostų žaidimais”. Čia gi buvo galima neskaityti antros dalies, jei nesinori. O man norėjosi.

Veiksmas vyksta po kelių metų. Daiveriai neteko savo galių, depresuoja, nuobodžiauja, o virtualiame pasaulyje atsiranda ginklas, kuris gali žudyti realybėje. Norėdami, kad šis nepasklistų visuomenėje, daiveris ir jo bičiuliai hakeriai vėl patiria gausybę nuotykių gilumoje. Ši knyga lėtesnė, labai per visas ausis smelkėsi autoriaus nacionalizmas ir rasizmas (ai, čia mėgsta jis, mėgsta), bet šiaip, visai įdomi. Na tik tiek, kad mane tie savigrauža užsiimatys pagrindiniai veikėjai vis dar nervina. Oi aš nabagėlis, oi, giluma, ką su manimi darai, oi vargšelis, oi oi, kaip čia reiktų gyventi, darbą gal susirasti, su žmona nebelabai einasi, oi oi, sapneliai baisūs. Tyčiuojuosi. Bet gi iš veikėjo tik. Gyva, reiškia autoriui pavyko mane sudominti.

OficialiaiDyptaunas – virtualusis mūsų pasaulio atspindys netikrame gilumos veidrodyje. Virtualiame pasaulyje viskas tikra: meilė, draugystė, neapykanta… Tik vieno gilumoje niekuomet nebuvo – tikros mirties. Tačiau dabar ir ji atėjo į Dyptauną…

Žymos sau: KPS: 303 Kę 2017 10 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

+ There are no comments

Add yours