869(39) E. O. Chirovici “Veidrodžių knyga”

Estimated read time 3 min read

E. O. Chirovici “Veidrodžių knyga”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: ši knyga taip karštai pristatoma… Kaip literatūrinis šedevras, kaip kažkas tokio wow… Tai truputėli atbaido, nes skambūs žodžiai dažnai paslepia vidutinybes.

Tai savotiškas detektyvas. Literatūrinis agentas (ar pas mus būna tokių specialybių/profesijų?) gauna rankraščio pradžią. Ją siuntęs autorius teigia, kad čia autentiški prisiminimai apie įvykius nutikusius studentų miestelyje prieš 30 metų. Tuomet buvo nužudytas garsus profesorius. Autorius teigia, kad gavo tam tikrų detalių ir dabar romano pavidalu nori papasakoti istoriją. Žinoma, agentas ją skaito, skaitome ir mes, o istorija, staigmena staigmena, nutrūksta įdomiausioje vietoje. Tada dar paaiškėja, kad autorius sirgo ir mirė ir rankraščio tęsinio nėra. Ką daryti? Nusamdomas žurnalistas, tada prisijungia dar buvęs detektyvas ir t.t. ir t.t.. Visi seka senos istorijos pėdsakais.

Kertinis įdomumas turbūt tame, kad ne viskas yra kaip yra, ne viskas atrodo kaip atrodo, atskleidus vieną detalę ji paneigiama kita ir t.t.. Na žinote, taip būna geruose detektyvuose.

Tačiau man knygoje kažko pritrūko. Gal stipraus bum pabaigoje? Viskas taip nuosekliai ėjo ėjo ir baigėsi. Nenuvertinu. Parašyta įdomiai ir personažai tokie savotiški, kad nė vieno nepavyksta mėgti. Tai irgi gana unikalu. Ir visgi. Iki žadėtos sensacijos kažko pritrūko.

Oficialiai: Vieną dieną Niujorke dirbančio literatūros agento Piterio Kaco rankose atsiduria rankraščio, pavadinto „Veidrodžių knyga“, ištrauka. Rankraštyje autorius Ričardas Flynas dėsto savo prisiminimus iš studijų laikų, pasakoja apie meilę studentei Lorai Beins ir pažintį su garsiu Prinstono universiteto psichologijos profesoriumi Džozefu Videriu. Vieną 1987 m. gruodžio naktį profesorius žiauriai nužudomas savo namuose. Nusikaltimą tyrusiems policininkams taip ir nepavyko aptikti žudiko, byla iki šiol neišaiškinta. Tačiau Ričardas savo rankraštyje užsimena, kad yra pasirengęs įvardyti tikruosius nusikaltėlius.
Piteris Kacas nekantriai laukia žadėto knygos tęsinio, bet… taip ir nesulaukia. Galiausiai paaiškėja, kad Ričardas mirė, o jo rankraštis mįslingai dingo. Vis dėlto Piteris nepasiduoda. Pasitelkęs į pagalbą žurnalistą Džoną Kelerį, jis mėgina surasti knygoje minimus asmenis ir jų padedamas išsiaiškinti tiesą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad šioje istorijoje nėra vienos tiesos, nes liudininkų prisiminimai yra subjektyvūs ir nepatikimi. Pasiklydę prieštaringos informacijos sraute tyrėjai nuleidžia rankas.

Žymos sau: KPS: 248 Ke 2017 06 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

+ There are no comments

Add yours