695(26) Fredrik Backman "Gyveno kartą Uvė"

uveFredrik Backman “Gyveno kartą Uvė”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Man atrodo į geidaraščius aš šią knygą buvau įtraukusi dėl to pikto katino ant viršelio. O po to buvau skaičiusi atsiliepimų apie tai, kad knyga linksma ir patiks tiems, kurie mėgavosi “Šimtamečiu išlipusiu per langą”. Taigi, vadinasi, man.
Pradžioje trumpai nusivyliau nes prologas daug nežadėjo. Pirmi skyriai irgi ėjosi lėtokokai. Tačiau po truputuką po truputuką ir jau tyliai sau kikenau, o brangusis klausė kas ten man. Na pvz. Uvė pirmą kartą sutinka katiną:

“Katinas atsistojo. Uvė stabtelėjo. Taip jie kelias akimirkas stovėjo vertindami vienas kitą tarsi du mušeikos vėlų vakarą provincijos bare. Uvė svarstė, ar nepaleidus į padarą klumpės. Katinas, iš išvaizdos sprendžiant, keikė tą faktą, kad neturi klumpių tad negalės duoti grąžos”.

Arba vėliau, kai dėl tam tikrų aplinkybių Uvei teko priglausti katiną. Pirmasis ryto susitikimas:

“Ir štai. Be penkiolikos šešios. Uvė atsikėlė. Katinas tupi vidury virtuvės, nutaisęs tokią miną, lyg Uvė jam būtų skolingas pinigų. Uvė savo ruožtu stebeilija ne mažiau nepatikliai, tarkim, lyg katinas būtų ką tik paskambinęs jam į duris su Biblija po pažastimi ir paklausęs, ar Uvė pasiruošęs “įsileisti Jėzų į savo gyvenimą”.

Uvė yra našlys, atleistas iš darbo ir nebežinantis ko imtis gyvenime, tad nusprendžia nusižudyti, o visą knyga jam kas nors vis netyčia trukdo. Tai katinas, tai naujieji kaimynai. Čia sutiksim visokių įdomių personažų. Ir daugiavaikę imigrantę pakistanietę, ir neįgaliųjų vežimėlyje sėdinčių žmonių, ir homoseksualų, ir per didelį svorį turinčių asmenų. Visi jie yra vieno kvartalo gyventojai, vienaip ar kitaip susiję su Uve.
Tai viena linksmiausių mano skaitytų knygų, nors ją pabaigusi sriūbavau pasikūkčiodama. Bet aš šiaip žliumbikė gi.
Oficialiai: Uvei 59-eri. Žmonės jį laiko senu bambekliu ir „piktu kaimynu iš pragaro“. Bet Uvė kitos nuomonės: jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas. Labiau už viską Uvei patinka tvarka ir pastovumas – kai niekas nesikeičia ir visi laikosi nusistovėjusių taisyklių. Todėl visą gyvenimą jis vairuoja tik SAAB markės automobilius ir kiekvieną rytą pradeda tikrindamas kvartalą: apeina aplinkines gatves, sustato į vietą paliktus dviračius, apžiūri, ar kaimynai tinkamai rūšiuoja atliekas. Ir visai nesvarbu, kad jau keleri metai, kai jis nebe bendrijos pirmininkas. Kas nors juk turi rūpintis tvarka!  Uvės gyvenimas ramiai teka pagal griežtai nusibrėžtą planą. Kol vieną lapkričio rytą jis… sulaukia naujų kaimynų. Šie įsikelia su didžiausiu triukšmu ir net aplanksto Uvės pašto dėžutę – mat naujasis kaimynas nemoka važiuoti atbulas su priekaba. Ką jau kalbėti, kad kvartale apskritai draudžiamas eismas! Negana to, kieme įjunksta lankytis nususęs katinas apkandžiota ausimi… Netikėti įvykiai ir neprašyti dvikojai bei keturkojai įsibrovėliai pradeda versti vyro gyvenimą aukštyn kojom, ir pamažu ima aiškėti, kad už pavyzdingai nešiojamos bambeklio ir pagiežingo pedanto kaukės slepiasi kitas Uvė bei niekam nežinoma jo istorija.
Žymos sau: KPS: 328, kn, 2015 02 22
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.
 
 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *