654(74) James F. T. Bugental "Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos"

Estimated read time 3 min read

page_1James F. T. Bugental “Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  kai man pasiūlė perskaityti šią knygą, tai pirma mintis buvo atsisakyti. Nelabai aš skaitau negrožinę literatūrą. Paskui paskaitinėjau apie ką ji, priminiau sau, kad kažkada galvojau studijuoti psichologiją ir čia neatrodo panašu į savipagalbos knygas (apie jas mano nuomonė ne pati geriausia) bei nusprendžiau bent jau paskaitinėti. Įveikiau taip pat greitai, kaip bet kurį savo skaitomą romaną, vien jau dėl to, turėčiau pasakyti, kad nuobodu nebuvo.

Autorius psichoterapeutas įžangoje bando paaiškinti kam skirta knyga. Pirmiausiai tai kitiems kolegoms psichoterapeutams (ne man), studentams, kurie studijuoja psichologiją, psichiatriją, socialinį darbą, ar ruošiasi būti mokytojais (vėl ne man), na ir skaitytojams intelektualams, kurie nors ir nesusiję su psichoterapija, bet stengiasi “aiškiau pajusti savo būvį” (čia galėčiau būti aš). Kaip matote, iš šio sąrašiuko, knyga nusimato iš rimtesnių.

“Menas būti gyvam” susideda iš psichoterapeuto įžvalgų, komentarų, bet man įdomiausia buvo – žmonės. Čia yra detaliai aprašomos kelių žmonių terapijos. Kodėl jie kreipėsi, kokie buvo, kaip vyko terapija, kokie tapo. Tarsi slapti dienoraščiai, nes ne kiekvienas iš šalies gali pasiklausyti to kas kalbama už uždarų terapeuto durų. Kiekvienas vis su skirtingomis problemomis. Lorensas niekaip neranda savojo aš ir ji apima panikos priepuoliai, Dženiferė per daug kaustoma taisyklių, Frenkas nekenčia žmonių ir t.t. Psichoterapija, šiems žmonėms padėjo savyje susiprasti ir surasti kas jiems trukdo gyventi. Nes juk knyga yra apie meną būti gyvam :). Man artimiausios buvo moterų istorijos, gal pažįstamos, gal šiaip lengviausia įsijausti.

Visgi perskaičiusi knygą supratau, kad tokia truputį mokslinė literatūra nėra mano arkliukas, daug mieliau lygiai tą patį skaityčiau įvilktą į grožinės literatūros rūbą, mat iš kiekvienos istorijos tikrai galima parašyti gerą knygą.

OficialiaiŠešiuose paciento ir psichoterapeuto dialoguose gvildenamos žmogiškosios problemos ir perteikiamas subtilus gydytojo ir paciento santykis. Patyręs gydytojas ir autorius leidžia dirstelėti ir į dažnai liekančias neišsakytomis psichoterapeuto įžvalgas ir susidomėjimą paciento-bičiulio asmenybe bei gyvenim istorija. Skaitytojas nuosekliai vedamas prie psichoterapijos metu įvykstančio paciento (ir psichoterapeuto) mąstymo lūžio ir drauge ima suvokti unikalią jo, o ir savo tapatybę. Tad knyga ne tik padeda „prisijaukinti“ psichoterapiją, bet ir perteikia itin pozityvų autoriaus J. Begentalio požiūrį į žmogų.

Žymos sau: KPS: 336, Kn, 2014 09 10
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

4Comments

Add yours

+ Leave a Comment