638(58) Timur Vermes "Jis ir vėl čia"

Estimated read time 4 min read

jisirvelciaTimur Vermes “Jis ir vėl čia”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visų pirma noriu pagirti knygos viršelį. Pagūglinusi pamačiau, kad toks jis yra ne tik Lietuvoje. Man patinka ir išsiskiria iš tų baisių “Stockinių” viršelių, dėl kurių atrodo, kad visos knygos yra papiguškiniai meilės romanai. Tiesa, paties leidimo pagirti negaliu. Knyga nors ir ne stora, bet gana sunki, todėl į vasarinius skaitymus lauke negalėjau neštis, turėjau imtis lygiagretaus kito romano skaitymo. O vienu metu brangusis, užmetęs akį į atverstą puslapį, net paklausė kokią čia vaikišką knygą skaitau. Taip leidėjai patys sau kala vinis į karstą, nes pvz., aš beveik nebeskaitau popierinių knygų. Nepakeliu, negaliu pasimažint raidžių :).

Keliaukim prie turinio. Visumoje “Jis ir vėl čia” man patiko. Truputį gaila, kad perskaičiusi aprašymą aš jau buvau mintyse sugretinusi šią knygą su kita savo mylima “Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo”. Kodėl? Nes aprašymas sufleravo, kad tai bus satyra, kad bus daug politikos ir bus juokinga. Greičiausiai taip ir turėjo būti, bet juokinga mažiau nei norėjau.

Knygoje Hitleris, tikras fiureris, kažkokiu mistiniu būdu prabunda 2011 metų Berlyne. Atsitiktinumo dėka jį priglobia televizijos įmonė, kurie nuo pradžių iki galo tiki, kad šis žmogus tik vaidina Adolfą ir yra 100% įsijautęs į vaidmenį. Čia man užkliuvo viena vieta. Labai norėčiau sužinoti kaip viskas pateikta originale. Hitleris susiduria su jaunimu, o jie kalba kaip visiški kaimiečiai. Štai jums pavyzdys, kaip fiurerio sekretorė pasakoja apie nenusisekusią meilę:

“- Ak, – šniurkštelėjo ji, – aš visai ne dėl ta. Aš tik… kad tų bernų.. tikrai mylėjau. Maniau, mudum sutarsma. Kad mūsų meila bus dydela dydela.”

Taip, čia šneka gotė sekretorė didelėje įmonėje Berlyne. Ir ne ji viena. Tad niekaip nesupratau, ar originale ten koks tarminis reikalas (na, kokia nors ala vokiečių žemaičių kalba), ar šiuolaikinis slengas turėjo būti, bet kaži ar tada taip verstų? Toji kalba buvo pagrindinis mane visą laiką erzinęs dalykas, tačiau šį trūkumą atsvėrė tikrai juokingi dalykai. Kikensit paskaitę apie tai kaip Hitleris pirmą kartą susiduria su televizoriumi ar ką galvoja pamatęs kaip žmonės surenka šuniukų išmatas.

O šiaip čia satyra, proga pasijuokti iš savęs.

Oficialiai: 2011-ųjų pavasaris. Berlynas. Tuščia aikštelė tarp namų. Joje nubunda… Adolfas Hitleris, gyvas ir sveikas.
Buvęs fiureris nėmaž nenutuokia, kas įvyko iki jam atsibundant, bet pastebi, kad viskas gerokai pasikeitę: nematyti nei Evos Braun, nei nacių partijos narių, nei kokių nors karo ženklų. Hitleris negali patikėti, kad šalis, kurioje pilna svetimtaučių ir kuriai vadovauja moteris, tikrai yra jo numylėtoji tėvynė.
Berlyno gatvėse besišlaistantis nacių vadas nelieka nepastebėtas. Tik niekas netiki, kad čia jis, visi laiko aktoriumi, parodijuojančiu Hitlerį ir jokiomis aplinkybėmis nepamirštančiu savo vaidmens. Įvykiai ima rutuliotis, kai šiuo veikėju susidomi vietos televizijos prodiuseriai. Patekęs į turkų kilmės komedianto laidą fiureris akimirksniu pritraukia minias žiūrovų. Sėkmė milžiniška. Labai greitai jis tampa YouTube žvaigžde, virtualiojoje erdvėje sulaukia milijonų pasekėjų, tampa nuosavos laidos vedėju, ima dominti politines partijas, leidyklos siūlosi išleisti būsimą jo knygą. Žmonėms vis labiau rūpi, ką jis kalba. Ir Hitleriui kyla mintis: jei jis toks populiarus, kodėl ir pačiam neįsteigus politinės partijos?
Žodis „pasekėjai“ įgauna grėsmingą prasmę, o nekaltai prasidėjusi istorija gali tapti visai nebejuokinga…

Žymos sau: KPS: 336, KN, 2014 07 10

+ There are no comments

Add yours