376(49) Jodi Picoult "Paprasta tiesa"

Jodi Picoult “Paprasta tiesa”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: apsimeskite, kad dar neskaičiau šios knygos ir paklauskite ką žinau apie kažkokius amišus. Mano atsakymas: tai uždara krikščioniška bendruomenė, kuri rengiasi keistai, nenaudoja elektros ir niekada nekerpa plaukų, mat juos laiko šventais. Po šios knygos žinios pasipildė tuo, kad amišai krikštijami tik suaugę. Krikšto metu pasirenka būti “paprastaisiais”. O iki tol ir į kiną nueina, ir alučio pageria, ir šiaip nevengia tų savo taisyklių laužyti. Buityje elektros ir telefonų nenaudoja, bet turi tam tikrų išimčių. Beje, tokius daiktus, kaip skalbyklė ar šaldytuvas jie taip pat turi, tik šie yra dujiniai kažkokie. Kalba vokiškai, o kitus vadina “anglais”. Seksas, vaikai, šeima –  dalykai sutvarkyti pagal griežtus krikščionių papročius. Bendruomenėje nėra jokio smurto. Šioje vietoje aš atsimenu realias žiniasklaidos žinutes. Oi idealizuota knygoje ši grupė(?), sekta(?), tiesiog bendruomenė.
O dabar šiek tiek apie rašytoją. Picoult knygos dažniausiai įtraukia. Parašytos paprastai, be jokių Nobelio premijos vertų įmantrybių. Tačiau aš jos – rašytojos – kiek sąmoningai nemėgstu. Kodėl? Nes erzina specialus manipuliavimas: “štai čia stabtelėkime ir pagalvokime apie gyvenimo prasmę”, “šioje vietoje atsiduskime ir pagalvokime apie neteisingą savo gyvenimą”, “o šioje vietoje pasipiktinkime mūsų visuomene ir baisiu pasauliu”. Nepaisant šito man “Paprasta tiesa” buvo įdomi vien dėl galimybės žvilgtelėti į amišų pasaulėžiūrą. Aišku, aš darau prielaidą, kad autorė šiek tiek pasidomėjo jais ir žino daugiau nei aš. Taip pat man visada įdomu skaityti apie teismo procesus, ypač amerikietiškus. O štai perspausti jausmai kėlė juoką. Nes ar didmiesčio 39 metų advokatė, ar 19 metų amišų mergina, ar amišų vyras, ar šiaip vaikinas – visi myli beveik vienodai :).
O pati istorija? Jei ne paskutinis skyrelis tai sakyčiau, kad visai nieko. Bylos baigtis įtikinama. Neprailgo, juk perskaičiau per pusdienį.  Bet tas trumputis skyrelis viską sugadino. Nereikėjo. Aš būčiau norėjusi likti neteisi. Manau kiti akyli skaitytojai taip pat. O jei kada nors turėčiau galimybę pabendrauti su rašytoja, tai paklausčiau apie tą keistą šokinėjimą nuo trečio iki pirmo asmens. Kitose knygose dažniausiai, kai pereinama prie “aš”, tai tie skyreliai būna asmeniškesni, turi daugiau vidinių išgyvenimų. Čia gi “ji pasakė” ir “aš pasakiau” niekuo nesiskiria. Tai ir smalsu kam to reikia. Gal kažko nepastebėjau. Na ir dar lieka smalsu, koks gi veikėjų gyvenimas būtų po penkmečio 🙂
Oficialiai: Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikametė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina. Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei.
Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų.
Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.
Puslapių skaičius: 456
Knyga nuosava, gavau dovanų.
Perskaityta 2012 03 31