Browsed by
Month: March 2010

163(54) Witold Gombrowicz "Ferdydurkė"

163(54) Witold Gombrowicz "Ferdydurkė"

Witold Gombrowicz “Ferdydurkė”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: šitą knygą reikia tik skaityt… Nėra ką kalbėt. Nemokėčiau kalbėt. Nenupasakojamas rašytojas.
Oficialiai: Pirmasis jo romanas „Ferdydurkė“ (1937), – groteskiškas, ironiškas šiuolaikinės visuomenės paveikslas, sukrėtęs skaitytojus, – sulaukė milžiniškos šlovės. Tai ironiškas pasakojimas apie vaiku virtusį trisdešimtmetį vyrą, ieškantį savo tapatybės ir besistengiantį perprasti sustabarėjusias socialines, kultūrines ir politines visuomenės normas.

Puslapių skaičius: 289
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 03 31

162(53) Agatha Christie arba Mary Westmacott "Išsiskyrėme pavasarį"

162(53) Agatha Christie arba Mary Westmacott "Išsiskyrėme pavasarį"

Agatha Christie arba Mary Westmacott “Išsiskyrėme pavasarį”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Agathą graužiau vaikystėje. O ir kas negraužė? Bibliotekoje užmačiusi jos nedetektyvą su marketinginiais žodžiais ant nugarėlės, na tais, kur sako, kad po slapyvardžiu ji atviriau rašė apie visuomenę ir problemas, galvojau paimsiu. Na ir ką. Visai patiko. Perskaičiau per tris valandas. Istorija apie pagyvenusią moterutę, kuri susitvarkė gyvenimą. Pagal visas taisykles: gerai mokytis mokykloje, ištekėti už teisininko, užauginti tris vaikus, dalyvauti visuomeniniame, bendruomeniniame gyvenime. Ji laiminga. Vyras ir vaikai ją myli, išsilaikius neblogai, namai gražūs, laisvalaikis užimtas kitų gyvenimo reguliavimu. Visi, kas gyvena bent kiek kitaip sulaukia tikrai nuoširdaus gailesčio. Ir štai pasitaiko proga kelias dienas praleisti dykumoje. Moterutė laukia traukinio ir galvoja.  Turbūt pirmą kartą gyvenime. O kai galvoji, tai ir sugalvoji. Kad viskas visai kitaip. Ir duš stiklinis namelis, ar ne? Gera knyga. Apie tai kiek mes visko paslepiam už užuolaidėlių, ar sušluojam po kilimu. Ir paprasta tokia. Be jokių filosofijų, moralų…
Oficialiai: Džoana Skjudamor, rami, santūri, tobulai išauklėta ponia, žinanti, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais, ir labai patenkinta savimi, važiuoja į Bagdadą paviešėti pas dukrą. Puikiai tvarkanti savo gyvenimą, ji manosi sėkmingai „sutvarkiusi“ ir dukros santuoką, – o po gerai atlikto darbo belieka grįžti namo. Tačiau belaukiant traukinio dykumoje, jai norom nenorom tenka kelias dienas praleisti apmąstant savo gyvenimą. Iš nuotrupų ir nuojautų pamažėle ima dėliotis kitas Džoanos Skjudamor veidas: šalta, siekianti visus valdyti moteris, nieko nežinanti apie vaikų išgyvenimus, nelaimingas dukterų meiles. Moteris, nuo kurios į tolimas šalis pabėga vaikai, o vyras slapčia myli kitą moterį… Praregėjimas staigus ir sukrečiantis; tikrovė pasirodo esanti visiškai kitokia, nei įsivaizduota.
Puslapių skaičius: 200
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 25

161(52) Jodi Picoult "Dešimtasis ratas"

161(52) Jodi Picoult "Dešimtasis ratas"

Jodi Picoult “Dešimtasis ratas”
Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: tai, kad skaitau šūdinas knygas tikrai neatima teisės paburbėti, kad tokios rašomos. Nors lyg šiol nepatiko nei viena Picoult knyga, jos turi privalumą – skaitosi lengvai ir galvot nereikia. Todėl ir skaitau. Bet man regis autorei labai trukdo literatūrinio teksto rašymo bakalauras. Nes knygoj tiek nesąmonių… Štai tėvas visiškame šoke, panikoje, ir t.t., o stovi ir galvoja apie gintarėlius, apie drugelius ir bitutes… Štai vaikinas, 17 metų, girtas girtas, agresyvus, kaltinamas nusikaltimu, stovi ant tilto ir svaigsta, kaip jis gal nebepamatys tekančios upės… Nu atsiprašau, bet man atrodo dzin tiems septyniolikiniams tos tekančios upės, čiulbantys paukšteliai ir žydinčios gėlytės. Ypač tokiems, kurie žaidžia “vaivorykštę” (vakarėlio metu, daug merginų (keturiolikmečių) išsidažiusių skirtingais lūpdažiais atlieka oralinį seksą visiems. Laimi tas, kuris surenka daugiausia spalvų). Kokios dar tekančios upės? O gal mes, lietuviai, tiesiog paprasti žmonės? Bet jau veikėjai kokie vėplos, ypač tėvai. Vaje. Beje, Picoul knygos vienodos. Skaičiusi dvi prieš tai, jau žinojau kuo baigsis šita.
Oficialiai: Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus. Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.
Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 18

160(51) Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko"

160(51) Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko"

Harper Lee “Nežudyk strazdo giesmininko”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: kai perskaičiau PinkCity ir Virgilijos atsiliepimus, nusprendžiau irgi paskaityti šią knygą. Juolab, kad žinojau, kurioje vietoje ji bibliotekoje padėta. Tikrai ne vaikų skyrelyje. O ir man vaikiška knyga nepasirodė. Štai pusmetį kankinamas “Pienių vynas” saldžiai bjauriai vaikiškas. Michael Ende “Momo” bei “begalinė istorija” taipogi adaptuotos penkiamečiams. O štai strazdas tikrai nesudarė įspūdžio, kad esu per jauna knygai. Skaitėsi maloniai. Moralinės “tiesos” išdėstytos taip gražiai, kad net nepajusi pamokslavimo. Kartu su vaikais piktinausi neteisybėmis, pergyvenau dėl įvykių… Pasakotoja mergaitė labai patiko. Nes buvo tokia kokia buvo. Įkūnija mus visas vaikystėje.
Oficialiai: Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų. Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
Puslapių skaičius: 368
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 16

159(50) Peter Prange "Paskutinis haremas"

159(50) Peter Prange "Paskutinis haremas"

Peter Prange “Paskutinis haremas”
Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: gerai įvertinau knygą, nors vertės joje mažai. Tačiau man visai patiko, kaip nuotykių romanas. 500 psl. neprailgsta, neištempta, daug visokio veiksmo: draugystė, karas, intrigos, išdavystės, kova dėl išlikimo, meilė. Lengvas skaitaliukas įveikęs neskaitadienius. Neperkrauta istoriniais faktais, nes tai nėra istorinis romanas. Nėra per daug seilės, nors knyga apie meilę. Tai va taip va. Ideali atostogoms 🙂
Oficialiai: Konstantinopolis, 1909-ieji. Ten, kur prie Bosforo įlankos susiduria Europos ir Azijos žemynai, viešpatauja sultonas Abdiulchamidas. Jo haremas – dar viena neįminta Rytų mįslė. Dvi haremo vergės Fatima ir Eliza svajoja apie ateitį. Pirmoji neriasi iš kailio siekdama žūtbūt išsimušti į favorites, antroji ilgisi žemiškos meilės ir laisvės. Netikėtai žlugus galingai Osmanų imperijai, abiejų moterų svajonės virsta košmaru, o jų draugystei iškyla didelis pavojus.
Puslapių skaičius: 566
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 15

158(49) Helena Mnišek "Raupsuotoji"

158(49) Helena Mnišek "Raupsuotoji"

Helena Mnišek “Raupsuotoji”. I ir II dalys.
Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: plona (net abi dalis kartu sudėjus) kelioninė knygelė. Tai ir perskaičiau kelionės tėviškėn metu. Nieko intriguojančio, ypatingo, įdomaus. Gi sakiau – vištos man nepatinka. Pabaiga tik vištoms ir tinka. Kitos taip neužsibaigtų.
Oficialiai: 1909 metais išleistame rašytojos Helenos Mniszek (1878–1943) romane „Raupsuotoji“ pasakojama dramatiška meilės istorija. Jaunutė paprasto dvarininko dukra Stefanija, nusivylusi buvusiu sužadėtiniu, mokytojauja didikų dvare. Ten ji sutinka senojo pono anūką – ambicingą giminės turtų paveldėtoją Valdemarą, kadaise garsėjusį audringu gyvenimu. Kaip pasisuks Stefanijos likimas?

Puslapių skaičius: 230 ir 245
Knyga nuosava. Abi dalys kainavo 8 lt.
Perskaityta 2010 03 14

157(48) Oscar Wilde "De profundis"

157(48) Oscar Wilde "De profundis"

Oscar Wilde “De profundis”
Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Pirkau “De profundį” knygų mugėje, todėl, kad kaina buvo įtikinama (5lt). Tai va ji įtikino mane paskaityti Wilde. Nes anksčiau bandžiau tik Dorianą, bet greit mečiau, nes pati idėja nepasirodė patraukli. Tai va… O “De profundis” ir patiko, ir ne. Patiko pati mintis, visa knyga – vienas laiškas. Viename laiške didelė dalis gyvenimo, meilė, draugystė, mintys apie meną, tikėjimą, atgaila, kaltinimai, laukimas, viltis. Primena mano pačios, kai kuriuos (gerokai trumpesnius) laiškus. O nepatiko todėl, kad vietomis gerokai pabosdavo. Atrodo, kad štai ir vėl kartojasi, jau tai rašė, nu kiek gi galima dėl šito verkšlent ir t.t. Su autoriumi susipažinau, ar daugiau jo knygų skaitysiu nežinau.
Oficialiai: O.Wilde rašė išpažintį paskutiniais savo buvimo Redingo kalėjime mėnesiais. 1897 m. rankraštis įteiktas O. Wilde draugui Robert Ross, kad šis perduotų Alfred Douglas, kuriam jis ir buvo skirtas. 1905 m. Berlyno žurnale “Die neue Rundschau Ross” paskelbė sutrumpintą šios išpažinties variantą. Visas tekstas pasirodė tik 1962 metais. „De Profundis” („Iš gilybės”) yra 129 psalmės pradžia: „Iš gilybės šaukiuos į tave, Viešpatie”; paantraštėje Ross paliko autoriaus variantą – „Epistola: In Carcere et Vmculis” („Laiškas: kalėjime ir grandinėse”).
Puslapių skaičius: 148
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 03 13

156(47) Janusz L. Wiśniewski "Vien@tvė tinkle"

156(47) Janusz L. Wiśniewski "Vien@tvė tinkle"

Janusz L. Wiśniewski  “Vien@tvė tinkle”
Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: Knyga su daug trūkumų. Nežinau ar autorius, ar vertėja kalti. Bet daug kalbama apie internetą bei genetiką. Genetikoje aš nieko nenusimanau, kompiuteriuose ir internete teko pradėti gaudytis. Todėl tos vietos, kur kalbama apie paštą, tinklą, ICQ – labai rėžė ausį. Ne ne, techniškai viskas teisinga, nenusišnekėta ir t.t., bet parašyta ne ta kalba, kuri mums įprasta, sausokai, keistai. Man, kaip dirbusiai žurnale rašančiame apie PC, yra suprantama kalba pritempta prie kalbininkų reikalavimų. Tačiau spėju vertėja (nes originalo nepaskaitysiu), nelabai raukė ką vertė, todėl taip sausai ir gavosi.
O pati knyga… Šiuolaikinis meilės romanas. Užsimezgęs ICQ. Jis ir Ji. Skirtingose šalyse. Su skirtingomis patirtimis, prisiminimais. Daug tų prisiminimų, daug daugiau nei jų bendravimo. Bet ojojoj, kiek tiesų. Ką perteikė rašytojas kuo puikiausiai, tai tą jausmą, kai bėgi įjungti kompiuterio, nes o gal parašė. Kai tikrini milijoną kartų savo čiato programą, o gal jis online. O gal jau? O gal jau onlaine? Kaip nusivili, kai parašo kas nors kitas. Kaip tau būna dzin, ką nuosavas sutuoktinis pašonėje kalba. Kaip tau bloga be interneto, o jei juo naudojiesi tik darbe, tai tiesiog pirmadienis tampa šventė. Taip. Galiu patvirtinti, kad taip būna. Be viso šito, dar ir kiek tos knyginės įtampos. Tai susitiks jie ar ne? Tai kaip viskas baigsis? Ir džiaugiuosi, kad pabaiga “nesuvaryta”. Įtikinanti. Ir man tokia buvo kažkada. Bet buvo ir kitokia. Nes vis tik aš internetinė. Todėl ir knyga patiko.
Oficialiai: Romano veiksmas kuriamas virtualioje erdvėje, kurioje susitinka du žmonės – Jakubas ir Ji. Tai šiuolaikiška istorija apie meilę, vienintelę, išsvajotą, kuri jaudina iki ašarų ir neleidžia likti abejingam. Knygoje virtualioji erdvė pateikiama kaip didelių galimybių laukas visapusiškiau išreikšti savo individualybę, geriau atskleisti vidines nuostatas. Romanas patrauklus bei aktualus skaitytojui, kuris stengiasi rimčiau ir realiau pripažinti tikrąsias vertybes.
Puslapių skaičius: 405
Knyga nuosava. Visai neseniai “Pegase” kainavo mažiau nei 10 lt.
Perskaityta 2010 03 09

155(46) Charles Dickens "Didieji lūkesčiai"

155(46) Charles Dickens "Didieji lūkesčiai"

Charles Dickens “Didieji lūkesčiai”
Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: neskaitadieniai nesibaigia, vos ne vos įveikiau knygą. Pirma pusė ėjosi lengvai, antroje jau nusibodo skaityt :). Ir sužinojau kiek aš mažai žinau apie Dikensą. Kažkodėl įsivaizdavau tik pasakas, kaip Kalėdų giesmė. Maniau ir kitos knygos panašios. Bet ne, ši visai žavi. Net filmą buvau mačiusi ir nežinojau, kad jis pagal šitą knygą. O daugiau nežinia ką ir pasakyt. Klasika yra klasika. Užsidedi pliusiuką ir tiek.
Oficialiai:Romanas „Didieji lūkesčiai“ (1861 m.) – našlaičio Pipo (Filipo Piripo) brendimo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Berniukas nė neįtaria, kad šis susitikimas bus lemtingas visam jo gyvenimui… Netrukus po šio įvykio jis išsiunčiamas pas kitą globėją – ponią Havišam, kiek pamišusią po iširusių vedybų. Naujuosiuose namuose jaunuolis sutinka gražuolę Estelą, globėjos mokomą kankinti vyrus savo grožiu. Vieną dieną neturtingas ir nekilmingas jaunuolis gauna laišką, kuriuo paslaptingas geradarys padovanoja galimybę nuvykti į Londoną ir tapti „tikru džentelmenu“. Prasideda didžiųjų Pipo lūkesčių išsipildymo ir išbandymų metas… Kas iš tikrųjų yra prisistatyti nepanoręs Pipo geradarys? Ar pavyks netikėtai praturtėjusiam Pipui tapti džentelmenu ir iškilti į aukštuomenę? Ar jis pelnys Estelos meilę? Kokias gyvenimo pamokas gaus jaunuolis, kol taps brandžiu žmogumi?
Šiai detektyvo elementų kupinai istorijai Ch. Dikensas buvo sugalvojęs dvi skirtingas pabaigas…

Puslapių skaičius: 477
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 08