1191(114) Zbigniew Kuchowicz „Barbora Radvilaitė“

Zbigniew Kuchowicz „Barbora Radvilaitė“

Mano komentarai: akivaizdu, kad negrožinės literatūros skaitau mažai ir, tiesą sakant, šią knygą būčiau sėkmingai praleidusi pro akis, jei ne būtinybė dėl vienos darbinės užduoties susipažinti su jos turiniu. Lenkų istorijos profesoriaus parengta biografija dabar yra išleista pakartotinai tos leidyklos, kurios padorūs blogeriai nemini iš solidarumo su nukentėjusiais autoriais bei vertėjais.

Taigi, iš pradžių pavarčiau šią biografiją, galvojau užteks permesti akimis, bet galiausiai perskaičiau. Įdomu įdomu, bet ne ta pačia geriausia prasme. Autorius buvo Lodzės universiteto profesorius, o domėjosi jis lenkų ir lietuvių buitimi, seksualiniu gyvenimu bei kitokiais papročiais. Jis sako, kad šita biografija yra mokslo populiarinimo kūrinys, kuriame be to, kad rėmėsi įvairiais šaltiniais, pats profesorius darė daug prielaidų. Aha, laaaabai daug. Ir nelabai pagrįstų. Maždaug „šios hipotezės niekas neįrodė, bet…“.

„Barbora Radvilaitė“ tikras penkiasdešimt pilkų atspalvių. Seksas visur! Ok ok, perdedu. Nė vienos sekso scenos čia nėra. Tačiau kalbų apie antrą galą, kiek norite. Visų pirma, autorius apklaba lietuvaičių seksualinius įpročius anais laikais. Pasak jo, kadangi mūsų šalies moterys buvo mažiau paveiktos bažnyčios ir turėjo gerokai daugiau teisų ir finansinių laisvių, todėl jos buvo palaidesnio elgesio. Na, puiki išvada.

Barbora iš vis tokia nebloga kekšytė, neturinti skrupulų lovoje, o ir jos mama ne ką blogesnė, nes pasak nepatvirtintų hipotezių pati pirma norėjo Žygimantą į lovą įsiversti. O taip taip, tokių ir panašių autoriaus pamąstymų knygoje daug. Ten, kuri jis kalba apie politiką ir Radvilas, šaltiniai rimtesni, bet, kur apie moteris ir santykius, ten jo interpretacijos. Ir visos prielaidos paremtos dainele, gandeliu, pletkeliu :D. Daug kur varčiau akis. Lyg ir nieko, lyg ir įdomu, bet kmon, gi čia universiteto profesorius! Beje, dar ir homofobas, bet 1976-tais metais, kai rašė knygą, buvo dar gūdus sovietmetis, tad gal tiesiog aplinkybės tokios.

Autorius apie Barborą kalba lyg ir gražiai, aukština jos išsilavinimą, gebėjimą palaikyti pokalbį, žinias, lenkiančias amžių. Tačiau visą tai nubraukia nuolat akcentuodamas, kokia gera ji buvo lovoje, kokia gera, kokia gera, kad Žygis niekaip neatsispyrė, o va tas protas ir grožis irgi po to jau nepamaišė :D. Hiperbolizuoju? Turbūt, bet mane linksmino tos autoriaus prielaidos, jam būtų patikę gyventi šias socialinių tinklų ir fake news laikais!

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Tai mėginimas parašyti šiuolaikinę įdomios istorinės asmenybės biografiją, dažnai kitaip perskaityti ir interpretuoti tuos pačius šaltinius negu tai darė pirmtakai. Savo samprotavimus ir išvadas grįsdamas mokslo duomenimis, jis nevengia ir hipotezės.

Puslapių skaičius: 343
Knygos kilmė: knygą pasiskolinau
Perskaityta: 2020 09 20
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: biografija
Panašios knygos, kurias galiu rekomenduoti: suprantu, kad nėra ką pasiūlyti. Po truputį skaitau Hayden Herrera „Frida“ ir įspūdis visai kitoks. Iš grožinės literatūros kūrinių, kurie pasakoja apie tikrų asmenybių gyvenimus man labai patiko Paula McLain „Ledi Afrika“, pasakojanti Beryl Markham istoriją.