Bianca Bellová „Ežeras“
Mano komentarai: Ežeras šioje knygoje neįvardintas, bet autorė yra užsiminusi, kad ją įkvėpė Aralo jūros katastrofa. Kas tai per katastrofa? Sovietmečiu aplinkiniuose regionuose pradėjo masiškai auginti medvilnę. Laukus reikėjo drėkinti ir tam nutiesė kanalus, į kuriuos patekdavo vanduo iš dviejų upių, didžiausių Aralo jūros girdytojų. Pagrindinė bėda yra nekokybiški kanalai, kaip ir viskas ten tuo laikotarpiu, kurie neefektyvūs, daugiau vandens susigeria bei išgaruoja, nei laukus padrėkina. Tad per 50 metų sunyko Aralas. Tai buvo žuvimis turtingas sūrus ežeras, aplink kurį spietėsi tiek žvejų, tiek turistiniai miesteliai. O viskas baigėsi nuodingomis dykynėmis, bedarbyste ir regiono žlugimu. Medvilnės laukai tų upių vandeniu drėkinami ir šiandien.
Toks vat istorinis fonas pametėjęs minčių rašytojai. O knyga „Ežeras“ tamsi tamsi. Klampi klampi. Jei reiktų nupiešti paveikslą, tai pieščiau paukštį įklimpusį naftos baloje ir merdėjantį ne vieną dieną, ne vieną mėnesį. Jam skauda, jam niežti, jis alkanas, ištroškęs… O tada kažkas ateina, pažiūri į tą paukštį, nusispjauna, galva palinguoja, gal net sūraus smėlio saują į akis žeria – kankinkis toliau. Va tokį jausmą man kėlė ši knyga.
Namis – berniukas, kurio vaikystėje ežeras jau pradėjęs nykti, bet vis dar ežeras. Bet Numis auga ir jo gyvenime jokių šviesių dėmių. Miršta artimieji, išprievartaujama draugė, tenka bėgti į sostinę, kur irgi nieko gero. Daugelis tamsių ir niūrių knygų turi kažkokios vilties gaidelę. Čia jos neradau. Gal tuo knyga tokia unikali, tokia graži, tokia nuodinga.
Trumpa. Vienos dienos istorija, kuri mintyse išlieka ilgam.
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: Kažkur pasaulio pakraštyje, prie grėsmingai senkančio ir užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero Dvasia. Kaip čia atsidūrė Namis? Ar gali būti, kad jo gyvenimas baigėsi vos tik prasidėjęs? Jis neturi nieko, tik nutukusią babą tvirtomis rankomis, girtuoklį senelį, pirmąją meilę, kurią atims rusų kareiviai, ir abejotiną ateitį. Paaugęs jis vis dar apie save nieko nežino, todėl leidžiasi į kelionę išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Vaikinas nenutuokia, kad turės perplaukti ežerą, apeiti jį ratu ir pasinerti į gelmes tam, kad atskleistų didžiausią paslaptį. „Ežeras“ – tai natūralistinis ir siurrealus pasakojimas, alsuojantis pasaulio pabaigos atmosfera. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą. Šitaip sujungiant neapibrėžtumą ir tikroviškumą, tradicinę savęs pažinimo kelionę su postapokaliptine nuotaika kūrinys dovanoja skaitytojui autentiškos patirties.
PSL: 192
Knygos kilmė: knygą padovanojo leidykla „Sofoklis“
Perskaityta: 2020 08 19
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.
+ There are no comments
Add yours