1142(63) Min Jin Lee „Pačinko“

Min Jin Lee „Pačinko“

Mano komentarai: Ankstesniame atsiliepime surašiau odę detektyvams. Bet taip jau yra, kad esu gana universali skaitytoja. Mielai džiaugiuosi ir fantastika, ir storais gerais romanais. Visa esmė, kad gal man svarbiau stilius, pasakojimo būdas, įtaiga, siužetas, o ne pats žanras. Tai va, šeimų sagas aš mėgstu nuo seno. Ypač daug tokių skaitydavau jaunystėje, tik dabar sunku ir pavadinimus atsiminti. Labai įstrigusi buvo Sali Salminen “Katryna” (kažkam reiktų ją perleisti!). Bet nukrypau į lankas. Grįžkime prie „Pačinko“, kurios istorija apima beveik šimtmetį ir sukasi aplink korėjietę Sundža. Sundža – žvejo, pensiono valdytojo dukra. Anksti netekusi tėvo ji padeda motinai suktis skurdžiame versle. Tačiau vos sulaukusi paauglystės amžiaus pastoja nuo turtingo vyro. Sužinojusi, kad jis vedęs, išdidžiai atsisako tapti meiluže. Tačiau laimingų aplinkybių dėka (anais laikais taip jau buvo, kad vieniša mama būdavo pasmerkta nelabai kokiam gyvenimui) ją veda ligotas pastorius ir išsiveža į Japoniją. Taip prasideda visa istorija, kuri pasakos apie sunkią imigrantų dalią ir gyvenimą tarpusavyje nedraugiškoje korėjiečių bendruomenėje. Man labai įstrigo užburtas diskriminacijos ratas. Japonai nekenčia korėjiečių ir vadina juos murzinomis kiaulėmis. Tačiau jie atsisako nuomoti bent kokį padoresnį būstą gyvenimui ar vietą darbui, todėl tie žmonės privesti gyventi baisiomis sąlygomis. Taip viskas ir sukasi.

Na, o Sundžos šeimai teks patirti ligas, kalėjimą, mirtis, diskriminaciją, netektis, mažus džiaugsmus. Pasakojimas apima tiek jos gyvenimą, tiek ir vaikų. Beje, jei įdomu, kas gi yra „Pačinko“, tai žinokite, kad čia ne egzotiškas vardas, o toks žaidimas panašus į pinbolą. Jo fragmentas vaizduojamas viršelyje, o knygoje „Pačinko“ salonai užėmė nemenką dalį.

Romano kalba labai graži. Nemažai žinių apie įvairias korėjiečių ir japonų tradicijas, gyvenimo aplinkybes, santykius įvairiais istorijos etapais. Tai ir liūdna istorija apie savo kelio paieškas, nenorą paklusti primestoms normoms, tėvų ir vaikų, sutuoktinių santykius. Šią knygą perskaičiau per 1,5 vakaro, nes taip įsitraukiau, kad puslapiai patys vertėsi. Lyg ir nujaučiau, kad tai ne ta knyga, kurioje yra kažkokia laiminga pabaiga. Nes kaip ji gali būti sagoje? Gyvena karta, numiršta karta, gyvena kita. Melancholiška ir turtinga istorija. Buvau pasiilgusi tokių.

Oficialiai: 1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias. Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

PSL: 592; Knyga dovanota leidyklos. Perskaityta: 2020 05 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *