1137(58) Laura Madeleine „Mūsų paslaptys“

 Laura Madeleine „Mūsų paslaptys“

Mano komentarai: Žinot, man tikrai smalsu, kaip atsiranda knygų viršeliai. Juk vienaip ar kitaip mes tikimės, kad jie bus asociatyvūs su turiniu. Nebūtinai jau dokumentiškai tiksliai atspindės, bet bent jau leis įsivaizduoti knygos nuotaiką. Štai man įdomu ar šios knygos viršelis vaizduoja žydaitę, kuri Antrojo pasaulinio karo metu turėjo palikti namus ir kraustytis nežinia kur. O gal mažo kalnų miestelio merginą, kuri už nemylimo vyro tekėjo vilkėdama netinkamą, greitai pataisytą suknelę. O gal mergina dirbanti bibliotekoje ir neturinti draugų. O gal jos visos? Žadina fantaziją, ar ne? Šiaip tai ne. Tai banalaus romaniuko viršelis, pažiūrėjus nepatikėtum, kad skaudžias istorijas slepia.

Knygos su tokiomis anotacijomis gali būti labai geros, arba tiesiog silpnos. Prie gerųjų priskirčiau Jojo Moyes „Nuotakų laivas“, „Mergina, kurią palikai“, Kristin Hannah „Lakštingala“, „Žiemos sodas“, na ir daugelį kitų. O štai „Mūsų paslaptys“ man pasirodė silpnoka. Bet yra šviežia alternatyvi nuomonė ir aš jaučiu pareigą jus nukreipti pas blogerę Knygų Gurmanę, kuriai ši knyga patiko labiau nei man. Neturiu tikslo atkalbinėti nuo skaitymo, kaip tik visada sakau, kad verta bandyti kitiems ir neklausykit jūs tų blogerių.

Pradėsiu nuo minusų. Labai neįdomi buvo dabarties linija. Žinoma, ji visada būna silpnesnė, tačiau šį kartą tai jau visai. Ir dar labai ištęsta. Labai labai. Tiesiog viskas taip: močiute, papasakok, kas tada atsitiko – gerai, tik pavalgykim – jau pavalgėm, tai papasakok – gerai, tik dar išgerkim – jau išgėrėm, tai papasakok – gerai, bet dar nuvažiuokim į užsienį – jau atvažiavom, papasakok – palauk, aš truputį mirštu. Oh! Dar mane trikdė prancūziški patiekalų pavadinimai. Jei aš dar galiu atpažinti kruasaną ar bagetę, tai visi kiti žodžiai man seilėtekio nekėlė, nes aš tingėjau gūglinti :D. Kas liečia įdomesnę praeities istoriją, tai ji man pasirodė tarsi įžanga. Taip jau neblogai įtraukė, o tada, kai prasidėjo baisumai, jautrumai ir turėjau išsitraukti nosinaitę – knyga baigėsi, o įdomumas papasakotas vos keliais sakiniais. Na jau!

Tačiau buvo ir gerų dalykų! Pvz., ta praeities istorija tikrai ir unikali ir įdomi! Netradicinis meilės trikampis, o ir istoriniai faktai verti dėmesio. Tikrai nežinojau tos karo istorijos dalies. Patiko man ir miestelio aplinkos, žmonių santykių aprašymai. Tai, kad nebuvo charakteriai labai vienpusiai. Tai yra nemylimas vyras nebūtinai turėjo būti blogas. Kepyklos veikla, kvapai, darbai…. Norėjosi eiti duonos atsipjauti ir apskritai pasidžiaugti, kad jos turime.

Rasti kažką gero tikrai nebus sunku, bet man iš knygų, kurios žaidžia emocijomis, norisi gilumo. Na, kad jau taip gerai pažliumbčiau slėpdamasi nuo vyro 😀

OficialiaiAtokiame kalnų miestelyje Sen Antuane Selestė Korvin, visų vadinama Čeči, kasdien kartu su tėvu dirba šeimos kepykloje. Tiesa, dabar kepiniai dažnai prėski, nes vyksta karas ir trūksta būtiniausių produktų. Brolis Leonas suimtas ir kurį laiką jo likimas nežinomas. Tačiau vieną dieną gyvenimas miestelyje pasikeičia: italų valdžia leidžia čia apsigyventi žydams. Tarp atvykusiųjų – Miriam Rais, ji kartu su vyru išsinuomoja kambarį Korvinų namuose. Selestė ir atvykėlė susidraugauja: eina pasivaikščioti į kalnus, renka žoleles ir uogas, pusryčiauja pievoje, leidžia laiką kalnų trobelėje, medžioja. Netgi Selestės vestuvės, kurias suplanavo tėvai, neišskiria šių dviejų merginų. 
Praėjus penkiasdešimčiai metų Anė ima ieškoti savo močiutės, su kuria nei ji, nei jos mama jau penkiolika metų nepalaiko ryšio. Teturėdama vienintelį dokumentą, galbūt nuvesiantį ją iki močiutės, Anė iš Anglijos leidžiasi į Paryžių ieškoti tiesos. Tačiau paieškos atveda ją prie tikrosios jos šeimos istorijos, kuri viską apvers aukštyn kojomis.

PSL: 384; Knyga dovanota leidyklos. Perskaityta: 2020 04 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *