1124(45) Carolina Setterwall “Tikėkimės geriausio”

 Carolina Setterwall “Tikėkimės geriausio”

Mano komentarai: Kaip apsigavau su šia knyga! Kažkaip paskaičiusi anotaciją maniau, kad tai bus lengvo turinio istorija apie skaudžius dalykus. Kaip išgyventi artimo žmogaus netektį? Na, kažkas tokio, kaip “P.S. Aš tave myliu” ar “Siuzanos dienoraštis Nikolui”. Tačiau, oi ne. Tai tikrai knyga apie netektį, bet labai reali ir labai skaudi. Ne iš tų šviesiųjų ir teikiančių viltį. Tačiau gyvenimiška ir tuo gera.

Istoriją pasakoja Karolina. Čia šokinėjama laiku. Dabartyje Karolinos vyras mirė ir ji liko viena su vaiku, na o praeities linija pasakoja apie pažintį ir kaip kito jų santykiai. Matytas rašymo tipas, bet tai nereiškia, kad jis blogas. Na ir ta knyga sunki. Karolina netenka vyro, lieka viena su vaiku, jai nelengva atsigauti, ji daug verkia, ji apatiška – absoliučiai natūralūs jausmai, kurie apimtų daugelį žmonių. Įtaigu. Bet nesmagu skaityti. Galiausiai man ėmė patikti tai, kad autorė nepasirinko lengvų kelių, kad nagrinėjo rimtus klausimus, kad nesprendė problemų labai jau stereotipiškai.

Ir dar ši knyga yra labai geras įkvėpimas niekada neturėti vaikų. Skaitydama Karolinos patirtį aš šimtą dvidešimt kartų pagalvojau, kad ji vargšė ir kaip gerai, kad niekada nereikėjo patirti tokių akimirkų. Todėl vėliau padaryti moters sprendimai man pasirodė labai protingi ir savo vietoje. Taigi, tai nebuvo tokia knyga, kokios tikėjausi, tačiau gavau puikią nepasaldinto realizmo dozę.

OficialiaiPaskutinę naktį užmiegu kambaryje šalia tavojo tikėdamasi, kad priešaky mūsų dar laukia tūkstančiai dienų. Bet nelaukia. Ši naktis yra mūsų paskutinė bendra naktis.
2009-ieji, Stokholmas
Trisdešimtmetė Karolina nepriklausoma ir pasimetusi širdies reikaluose. Vakarėliuose ji mėgsta šokti viena. Tačiau tą vakarą netikėtai šalia atsiduria Akselis – mažakalbis, kiek gunktelėjęs, didelėmis akimis ir kreiva šypsena. Daugiau jie nebeišsiskiria.
2014-ieji, Stokholmas
Gegužę, Karolinai krūtimi maitinant kūdikį, nuo Akselio ateina elektroninis laiškas. Jame šis tarytum iš giedro dangaus surašęs slaptažodžius ir kitus svarbius dalykus – jeigu mirtų. Laišką jis užbaigia paprastai: „Tikėkimės geriausio!“ Karolina sunerimsta, paskui susierzina: tik jis geba elgtis taip beatodairiškai ir be sentimentų, beveik maniakiškai realistiškai. Spalį Akselis miršta.
Dviejuose susipinančiuose persiklojančio laiko pasakojimuose autorė skausmingai atvirai ir jautriai pasakoja asmeninę meilės ir netekties, aistros ir ilgesio, džiaugsmo ir nenumaldomo kaltės jausmo istoriją. Mikroskopiškai tiksliai atkuria audringą jųdviejų su Akseliu meilės pradžią, kasdienybę auginant kūdikį, intensyvius ir dažnai įtemptus santykius, netikėtą Akselio mirtį ir gyvenimą po jos, bandant ištverti tuštumą, rasti jėgų motinystei ir susitaikymui. Tai mylinčios moters laiškas mirusiam vyrui – nuoširdus, nepagražintas, drąsiai kalbantis apie įvairiausias meilės ir liūdesio formas, – todėl toks apvalantis ir tikras.

PSL: 360; knyga dovanota leidyklos. Perskaityta: 2020 03 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *