1118(39) Yoko Ogawa “Begalinė lygtis”

 Yoko Ogawa “Begalinė lygtis”

Mano komentarai: ak, kokia graži knyga! Lėta, rami, jokios įtampos. Japoniška estetika trykšta per kraštus, net tada, kai pasakojama apie netvarką ir iš burnos krentantį maistą. Ir ši knyga yra apie draugystę. Ir dar skaičius.

Aš nesu matematikė. Dabar jau turbūt nežinočiau nuo kurios pusės pradėti naudoti integralą, bet mokykloje tai buvo mėgstamiausia mano pamoka. Iš esmės, jei taip sąžiningai, tik dėl matematikos ir mėgau ten eiti. Nekenčiau anglų kalbos, nekenčiau lietuvių kalbos, nebaisiai mylėjau biologiją, ypač nepatiko pamokos, kuriose reikia kažką mokytis mintinai, pvz., datas istorijoje, ar upių pavadinimus geografijoje. O matematika buvo kažkas tokio, kam nereikia ruoštis, kalti ir kas suteikia malonumą. Spręsti lygtis… Ieškoti atsakymų… Kaip visad gražu yra prirašyti pilną puslapį skaičiukų vardan to, kad rastum X. Matematika man buvo nemokama žaidimų aikštelė. Dabar, aišku, kai yra kompiuteriai, galima  žaisti žaidimus, šiaip visokius galvosūkius ir apsimesti, kad tai net ne matematika, bet tada to nebuvo. Aš visada sakau, kad gal dėl to taip myliu detektyvus, nes jie man primena matematiką? Gauni uždavinį, žinoma keletas detalių ir reikia išskaičiuoti tą X, tai yra žudiką.

Taigi, “Begalinėje lygtyje” daug skaičių ir meilės matematikai. Bet ne – uždavinių niekas spręsti nevers. Tiesiog tai knyga apie profesorių, kuris neteko trumpalaikės atminties ir neprisimena ilgesnio laiko tarpo nei 80 min ir jo namų tvarkytoją. Kai tik vyras susijaudina, jis pradeda kalbėti apie skaičius ir skaičiai, pasirodo, gali suartinti. Ne, tai nėra ir knyga apie vyro ir moters meilę, nesuklyskit. Kai sakau, kad apie draugystę, tai tikrą draugystę ir turiu omenyje. Šilta ir jauki istorija. Gražiai parašyta, šiek tiek melancholiška, bet pilna gero jausmo. Labai norėčiau paskaityti ir kitas autorės knygas.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės. Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

PSL: 240; knygą dovanojo leidykla. Perskaityta: 2020 03 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *