1111(32) Christy Lefteri “Bitininkas iš Alepo”

Christy Lefteri “Bitininkas iš Alepo”

Mano nuomonė: Jei vakar rašiau apie knygą, kuri didelio įspūdžio nepaliko, tai apie “Bitininką iš Alepo” galiu pasakyti priešingai – nuostabi. Ši knyga priverčia giliau pažvelgti į pabėgėlių problemą. Mes, turiu omenyje europiečius, nors Lietuvai tai nėra taip aktualu, labai kratomės pabėgėlių. Jie sunkiai integruojasi, juos reikia išlaikyti, jie teroristai, jie uždominuos. Juk tai girdime, ar ne? Tačiau pagalvokit, o jei neišeina įsivaizduoti, tai perskaitykit knygą ir tada vėl pagalvokit, kad yra daugybė žmonių, kuriems ta mūsų Europa buvus nebuvus. Jie gyvena kuo normaliausiuose namuose. Turi draugų. Dirba mylimus darbus. O tada tik bac ir bombikė nukrenta kieme. Namas be langų, gal ir pusės sienos neliko. Tačiau jie nepasiduoda, nes nenori palikti namų. Visgi, galiausiai darbo nelieka, maisto nelieka, nes niekas jo nebeveža į parduotuves, o ir jų valdytojai spruko. Gatvėse baimė, smurtas, atsitiktinės kulkos, bombų skeveldros. Tačiau vistiek tie žmonės norėjo gyventi savo gyvenimą. Pvz., auginti bites ir tapyti paveikslus. Tikrai nesvajojo mauti į UK ir sėdėti pabėgėlių barake.

Ši knyga šiek tiek papasakoja apie tradicinį pabėgėlio kelią. Tai, kad tavo gyvybė iš esmės priklauso tik nuo kontrabandininkų. Kad sumoki beprotiškus pinigus už tai, kad patektum į guminę valtį, kuria tikimybė pasiekti kitą krantą labai menka. O jei ir pasieki – sienos uždarytos, turi gyventi parkuose, getuose, stovyklose. Ir mes čia kalbam ne apie asocialius asmenis, o apie mokytojus, inžinierius, bitininkus, buhalterius – žmones, kurie tiesiog tapo politinių aplinkybių aukomis.

Tačiau “Bitininkas iš Alepo” yra dar gilesnė knyga. Tai nėra tik dokumentinis kūrinys apie pabėgėlio kelią – čia atskleista vidinė Nurio drama. Fiziškai tą pabėgimą gali ištverti, tačiau morališkai susitaikyti su tuo, kad netekai namų, bomba nunešė tavo vaiką, nebeturi mylimo darbo, keliauji ten, kur tavęs nereikia, tikrai nėra lengva, sutinkat? Nuris savotiškai palūžta. Lyg ir eina pirmyn, bet be dvasios. Lyg robotas. Nes reikia išgyventi. Ir vos kelios detalės palaiko viltį, kad gyvenimą bus įmanoma sukurti iš naujo. Puiki knyga.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

OficialiaiNuris yra bitininkas, jo žmona Afra – dailininkė. Jų gyvenimas gražiame Alepo mieste Sirijoje yra paprastas ir šeimyniškas. Tačiau vieną dieną karas atima viską, kas buvo brangiausia, ir jie priversti bėgti. Keliaudami per neteisybės kupiną pasaulį Afra ir Nuris turi susitaikyti su skaudžia netektimi ir patiria išbandymų, kurie palaužtų net tvirčiausią dvasią. Tačiau, nepaisant visko, jiems reikia rasti kelią atgal vienam pas kitą. Bitininkas iš Alepo yra mano vaizduotės vaisius. Bet Nurio ir Afros personažai širdyje ir mintyse užgimė koja kojon žengiant su Graikiją pasiekusiomis pabėgėlių šeimomis ir vaikais. Romane stengiausi atskleisti tai, kaip elgiamės su artimiausiais žmonėmis išgyvenę skaudžią netektį. Bitininkas iš Alepo yra ne tik apie neįsivaizduojamą netektį, bet ir apie meilę bei kelią į šviesą. Visa tai mačiau, girdėjau ir jutau Atėnų gatvėse ir stovyklose. – Christy Lefteri

PSL: 304; knyga dovanota leidyklos. Perskaityta: 2020 02 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *