1094(15) Arkadij Strugackij, Boris Strugackij “Nevilties miestas”

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij “Nevilties miestas”

Mano komentarai: Šią knygą įtraukiau į metų geriausias. Regis to ir užtenka, galiu baigti įrašą :). Taip jau yra, kad kuo knyga man labiau patinka, tuo ilgiau aš atidėlioju savo atsiliepimą. Kaip žinote, mėgstu labai trumpai ir per emocijas. O su tokiomis gali nepavykti. Nenoriu būti viena tų blogerių/bookstagramerių, kurios savo “apžvalgose” atkartoja klišinius žodžius (“sukrečianti”, – jei ten Šepečio “Druska jūrai”, “verčianti susimąstyti”, – jei kokia “Paskutinė malonė”), arba nurašinėja frazes nuo kitų apžvalgininkų. “Nevilties miestas” yra kokybiškai išnagrinėtas ir tikrai galima rasti atsiliepimų. Jei kartais perskaičius kažkas lieka neaišku, tai padės vertėjo žodis pabaigoje. Ar vieno autoriaus žodis pradžioje.

Tad vien tik apie emocijas – baisu man buvo skaityti. Per daug jau pažįstamas pasaulis. Tiems, kas nieko negirdėjo apie knygą, pasakoju, kad Strugackiai uždarė krūvą žmonių į eksperimentinį miestą. Eksperimento detalės nėra gerai žinomos, nes eksperimentas yra eksperimentas. Ir mieste nutinka visko. Tai beždžionės laksto, tai raudonas namas atsiranda ir dingsta, tai perversmas. Tačiau iš esmės čia yra filosofinė-sociologinė knyga. Tikrai daug įdomių minčių apie viso ko prasmę, gebėjimą nepasiduoti, mases ir jų poreikius, asmenybių tobulėjimą arba net savanorišką stagnaciją. Liūdna man buvo tą knygą skaityti. Tiesiog ne visi mėgsta į veidrodį žiūrėti :D.

Beje, atmetant daugelį kitų dalykų, aš labai susidomėjau moterų vaidmeniu šioje knygoje. Buvo toks epizodas, kuomet keletas veikėjų diskutavo, kad jų eksperimentiniame mieste nėra menininkų. Vat inžinierių yra, ir kitų specialybių atstovai puikūs, o menininkų nėr. Kodėl? Man visgi įdomiau buvo, kodėl moterys čia pasitaikė tik kekšės, šliundros ir lervos (šių apibūdinimų neišgalvojau). Ir tik vienintelei kekšei davė kartais pakalbėt ir vieną kitą mintį pasakyt. Aš čia nelenkiu link feminizmo, ar ką, tiesiog šiaip įdomu.

O knygą verta skaityti tiek tiems, kas nori giliau pasikapstyti savyje, tiek tiems, kuriems šiaip patinka visokios utopijos, distopijos, keistenybės bei unikalios istorijos.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Pirmą kartą lietuviškai pasirodo mokslinės fantastikos klasikų A. ir B. Strugackių knyga, tiek autorių, tiek ir skaitytojų laikoma svarbiausiu jų kūriniu. Parašytas 1972 m. ir laikytas paslaptyje net nuo artimiausių žmonių, romanas išleistas tik po 16 metų, pasikeitus politinei situacijai.
Šis miestas sukurtas dėl didžiojo Eksperimento. Saulė čia ryte įjungiama, o vakare išjungiama. Vienoje pusėje plyti praraja, o kitą juosia aukščiausia siena. Prižiūrimi Auklėtojų keistais dėsniais valdomame pasaulyje gyvena žmonės iš skirtingų laikotarpių ir skirtingų šalių. Ir niekas iš jų nežino Eksperimento tikrojo tikslo.
Jaunas astronomas Andrejus Voroninas, atkakęs iš 1950-ųjų Leningrado, iki širdies gelmių tiki Eksperimentu, nors iš pradžių mieste dirbo tik šiukšlininku. Jis beatodairiškai kopia karjeros laiptais, o šalia pildosi nesuvokiamo baugumo scenarijai. Savivertės, konformizmo, manipuliavimo, aklo tikėjimo ir betikslio žiaurumo temos daro šį kūrinį universalų. B. Strukackis rašė, kad kurti „Nevilties miestą“ buvo nuostabus ir įkvepiantis darbas. Ir skaitytojai neabejotinai tą pajus.

PSL: 400; knyga pirkta; Perskaityta: 2019 12 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *