Philip K. Dick “Ar androidai svajoja apie elektrines avis?”
Mano komentarai: kažko atidėlioju savo atsiliepimą, nors knygą perskaičiau seniai ir daug apie ją kalbėjau su vyru, kuris pirmas šią sukrimto. Bet sudėlioti į trumpą tekstą, kokius aš labiausiai mėgstu, mintis kebloka. Labai nudžiugau, kad “Kitos knygos” perleido šią istoriją. Seniai traukė akį pavadinimas, bet vis nepapuldavo į rankas. Nujaučiau, kad turėtų būti gerai ir nors pirmos “Blade Runner” dalies nemačiau (arba mačiau taip seniai, kad neatsimenu), bet vistiek žinojau jo temą, kuri visada įdomi.
Apie ką knyga? Paviršutiniškai ji apie postapokaliptinę Žemę, iš kurios beveik visi gyventojai emigravo į kitas planetas. Iškeliaudami jie gavo po kompanioną-tarną-vergą androidą. Tačiau dirbtinio intelekto būtybės, vizualiai labai panašios į mus, kartais sukyla ir pabėga į Žemę, kur jas gaudo vienas pagrindinių knygos veikėjų – galvų medžiotojas. Žemėje yra išlikusių žmonių, kurie nenorėjo ar negalėjo emigruoti, o jų socialinį statusą nusako ne koks mersedesas, o tikro gyvūno turėjimas. Negali įsigyti kačiuko? Perki “feiką”. Neprimena šių dienų? Toks tas pasaulis.
Na, o pati knyga labiau apie tą esminį klausimą, ar galime mes ir dirbtinio intelekto gyvybė kartu gyventi? Iš vienos pusės, atrodo, o kodėl gi ne? Kuo tas androidas kitoks? Jis jaučia, pavydi, myli, nori gyventi kuo geriau, nori dainuoti, nori tiesiog būti, net turėti draugų. Ar maža vietos mums visiems? Ta neapykanta šiek tiek priminė bet kokią mums jau matytą tolerancijos stoką kitokiems, pvz., kitai rasei ar seksualinėms mažumoms. Tačiau kitoje rankoje turime empatijos trūkumą. Tokia būtybė kuo lengviausiai gali sunaikinti paskutinį Žemės vorą tik todėl, kad smalsu, kas nutiks nutraukus kojas. Ar nesugriautų jie visko iš smalsumo? Gal būtų įdomu pamatyti, ką darytų kaimynas be galvos? Bet tada vėl kitas paveikslėlis, kuriame androidų kūrėjai bando išsiaiškinti, kodėl ir kaip jų gaminiai susikerta empatijos testuose ir šiuos patobulinti. Tad gal toks pagerintas robotukas nebetraukiotų kojų vorams? Ar žmonės tikrai gali spręsti kam gyventi, kam ne, kai net savo pačių rasę rūšiuoja į ypatinguosius (nurašytus, turinčius trūkumų) ir normalius. Pamąstyti yra kur ir čia tik labai paviršutiniškai kapstau.
Pati knyga man padarė įspūdį ir buvo gaila, kad tokios mažos apimties. Labai norėčiau daugiau detalių, pvz., kaip susiklostė, kad tikri gyvūnai tapo geidžiamiausia preke ir socialinio statuso rodikliu. Kokie to merserizmo (savotiškos religijos) pradmenys. Na ir daugiau dalykų man liko neaiškūs. Bet neabejoju, kad šią knygą skaitysiu dar ne vieną kartą ir gali būti klausimų liks mažiau, nes daugiau laiko skirsiu detalėms.
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: Žemė po branduolinio karo. Tvyro radioaktyviosios dulkės, gyvūnai ir augalai beveik išnykę, o dauguma žmonių pasitraukę į kolonizuotas kitas planetas. Iš vergystės Marse į Žemę pasprunka aštuoni androidai – trumpaamžiai dirbtinės kilmės humanoidai. Rasti ir sunaikinti bėglius įpareigotas jaunas policininkas, galvų medžiotojas Rikas Dekardas. Jeigu jam pavyks, vietoj nekenčiamos savo dirbtinės avies pagaliau galės įsigyti tikrą gyvūną – aukščiausio statuso ženklą apmirusioje planetoje. Tačiau naujo tipo androidai vos atskiriami nuo žmonių, o empatijos testo, naudojamo jiems demaskuoti, kartais neišlaiko ir žmonės…
PSL: 240; knyga dovanota leidyklos; Perskaityta: 2019 12 10
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.
Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/
Viskas, teks pirkt 😀