1066(92) C.J. Tudor “Kreidelių žmogus”

Estimated read time 3 min read

C.J. Tudor “Kreidelių žmogus”

Mano komentarai: Knygą spontaniškai prigriebiau bibliotekoje, o paskaičiusi aprašymą pagalvojau, kad čia bus iš tos naujai Kingo “Tas” sukeltos mados. Apie vaikus ir kažkokias baisias paslaptis miestelyje.

Knyga pasirodė labai vidutiniška. Pasakojama to paties veikėjo iš dviejų laiko perspektyvų. Dabar jis pagyvenęs anglų kalbos mokytojas. Vienišius, keistuolis. Na ir prieš dvidešimt metų, kuomet Edis dar buvo nuotykių ištroškęs berniukas. Jau ne kartą sakiau, kad amerikietiški miesteliai mane baugina. Nežinau, jausčiau, kad man skyrė bausmę, jei kas išsiųstų į tokį gyventi. Visi vieni kitus pažįsta, maža bendruomenė, kuri lengvai susiskaldo. Būtinai būna koks nors pamišęs dvasininkas ar kitoks lyderis. Šiurpoka. Tokioje aplinkoje ir vyksta veiksmas, kuomet viena vasara išsiskiria iš kitų. Vaikai baigia užaugti, atrakcionuose nutinka nelaimė, ištvirkęs pastorius muša savo dukrą ir rengia protesto akcijas prieš abortų kliniką, galiausiai randama nusikaltimo auka, o miestelis išpieštas kreidelėmis keistais žmogeliukais. Potencialo atmosfera turėjo, buvo galima sukurti šiurpią nuotaiką, bet kažko autoriui pritrūko. O gal čia tik aš neįsijaučiau?

Dabarties istorijoje, žinoma, atseka anų laikų atgarsiai, juk žudikas taip ir nebuvo sugautas. Bet jei vaikų dalis dar turėjo baugulio ir įdomumo, tai suaugusiojo Edo istorija pasirodė neįtikinama, pats jis nuobodyla, kuris kėlė antipatiją. Nesakau, kad skaityti neverta, bet tai tėra dar viena tokia pati istorija, kaip šimtai kitų. Nei labai intriguoja, nei kažkas naujo, nei rašymo stilius patrauklus.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Pradėsiu nuo pradžios.
Bėda ta, kad kiekvienas mūsų turėjo savo nuomonę, kada tiksliai viskas prasidėjo. Tada, kai Storulis Gavas gimimo dienos proga gavo kibirėlį kreidelių? Tada, kai ėmėme kreida piešti žmogelius ar kai jie ėmė rastis savaime? Ar nuo to siaubingo nelaimingo atsitikimo? Ar kai buvo rastas pirmas lavonas?
1986 m. mieguistame Anglijos kaimelyje 12-metis Edis su draugais nuobodžiai leidžia vasaros dienas. Pragariškame karštyje tirpstantį laiką paįvairina tik vaikų sugalvotas spalvotų kreidelių žaidimas. Susikūrę paslaptingą ženklų kalbą jie bendrauja tarpusavyje, išvengdami nereikalingo suaugusiųjų dėmesio. Tačiau vieną dieną kreida piešti ženklai nuveda juos prie žiauriai sudarkytos merginos kūno ir jų pasaulis pasikeičia negrįžtamai.
Prabėgus trims dešimtmečiams Edis buvo įtikėjęs, kad jam pavyko užmiršti tos vasaros nelaimes. Bet laiškas su kreidos gabaliuku ir vaikiška ranka nupieštu žmogeliuku priverčia suprasti, kad niekas anaiptol dar nebaigta.

PSL: 336; knyga iš bibliotekos; Perskaityta: 2019 09 14

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

1 Comment

Add yours

+ Leave a Comment