1057(83) Heather Morris “Aušvico tatuiruotojas”

Heather Morris “Aušvico tatuiruotojas”

Mano komentarai: Ši knyga sulaukė labai prieštaringų įvertinimų. Vieni žavėjosi, kiti gi sakė, kad silpna. Aš manau, kad svarbu ir tai, kiek skaitytojai yra susipažinę su panašios tematikos knygomis. Tiems, kurie tokios ėmėsi pirmą kartą, tikrai turėjo palikti didelį įspūdį. Na, o jei čiai jau n-toji knyga apie Holokaustą, gal ir nuvils. Dar įdomiau. Ką tik mačiau, kaip “Obuolio” leidykla reklamuoja “Dievų mišką” žodžiais “kam skaityti “Aušvico tatuirutoją” jei…”. Rimtai? Leidykla sako “kam skaityti”? Galiu paaiškinti. “Dievų mišką” skaitė beveik visi, išskyrus tuos, kurie sąmoningai nesirenka tokios temos knygų, arba išskyrus jaunimą. O jaunimas paskaitęs Aušvicą gal užsinorės ir daugiau istorijų bei paskaitys viską, tame tarpę ir naujai perleidžiamą “Dievų mišką”, nors aš linkėčiau pasirinkti geresnės reputacijos leidyklų leidimus, yra ne vienas. Pati turiu iš “Lietuvos Ryto” kolekcijos ir net užsimaniau prisiminti, juk skaičiau tik mokykloje, daugiau nei prieš pusę savo gyvenimo.

Grįžtam prie Leilo istorijos. Prisiskaičiau neigiamų atsiliepimų ir nuleidau lūkesčių kartelę. Ėmiau tikėtis tiesiog įdomios meilės istorijos. Labai jau žiauriame fone. Gavau ne tik tai. Nors aš skaičiau ne vieną tragišką knygą apie žydų likimą, ši man nepasirodė prastesnė. Taip, Leilas nepatyrė tiek kančių, kiek eiliniai kaliniai. Jis buvo privilegijuotas, gaudavo daugiau maisto, daugiau asmeninės erdvės, daugiau laisvių, dirbo fiziškai lengvesnį darbą. Bet ar visada reikia lyginti ir sakyti, kad “o jam tai buvo blogiau”? Juk to vieno žmogaus patirtis irgi nebuvo dovana. Jei nelyginsime. Leilas patyrė ir gyvulinį vagoną, ir “įprastus” į mirtį vedančius stovyklos darbus, ir mušimą. Tačiau buvo apsukresnis, sugebėjo pasinaudoti progomis ir tą darė tikrai ne aukodamas kitų galvas. Na žinote, būna skundikai, kolaborantai, o jam tiesiog “pasisekė”, kas irgi turėjo savo kainą ir pridėjo papildomų vidinių išgyvenimų bei kaltės.

Meilės istorija čia gal net ir nebuvo reikalinga. Tačiau, priminsiu, kad knyga yra apie tikrą žmogų. Ir buvo kas buvo. Aš gal pavartyčiau akis dėl pabaigos, jei čia būtų išgalvota istorija, bet dabar galiu tik pasidžiaugti. Ne tik tuo, kaip viskas susiklostė gyvenime, bet ir tuo, kad žmonės sugebėdavo rasti laimės akimirkų net koncentracijos stovyklose. Šiek tiek įkvepia.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies. 1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti Tätowierer, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius. Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą. Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

PSL: 256; knyga dovanota leidyklos; Perskaityta: 2019 08 19

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *