1044(70) Sally Hepworth “Anyta”

Estimated read time 3 min read

Sally Hepworth “Anyta”

Mano komentarai: Iš karto sakau, kad ši knyga patiko kone labiausiai iš paskutinių skaitytų. Nors po viršeliu, kuris, beje, yra labai dailus, puikuojasi užrašas, kad tai psichologinis trileris, visgi trileriu vadinti knygą man sunku. Tam pritrūko grėsmės, įtampos, gal net ir greitumo. Pati sakyčiau, kad tai puiki psichologinė drama apie vienos šeimos gyvenimą.

Liusė iš savo antytos tikisi daug: kad ji atstos mamą, kad bus geriausia draugė, kuri kartu eis rinktis vestuvinės suknelės, keps pyragus ir vartys senus šeimos albumus. Tačiau Dajana yra šaltoka, santūri, uždara. Draugėms ji pasako, kad jos marti “visai nieko” ir viduje nesupranta, kas blogai su pasakymu. Gi jei sūnui gerai, tai ir valio. Skaitydama aš jaučiau artumą anytai. Mano charakteris panašus (o anytos panašesnis į Liusės, cha!). Aš padedu, jei matau, kad reikia, bendrauju tiek kiek reikia, bet esu šaltesnė. Man visai nereikia žmonių apkabinimo, čiauškėjimo telefonu, bendro apsipirkinėjimo ir panašių dalykų. Tiesiog toks tipas :). Tad net pykau ant Liusės, kad ji tiek daug savo svajonių primeta kitam žmogui ir paskui pati jaučiasi nelaiminga.

Knyga ne tik apie marčią ir anytą. Ji apie visą šeimą. Pvz., Liusės vyro sesuo pamišusi dėl noro turėti vaikų. Ir žodis “pamišusi” čia dar kiek sušvelnintas. Šiaip mane šiek tiek trikdo tie žmonės, kurie negalėdami susilaukti palikuonių, gyvenime nieko nebemato. Išleidžia nesveikai daug pinigų ir gyvena tik ta mintimi. Aš jų nesuprantu, nes pasaulyje tiek daug sričių, kur gali atiduoti save visą ir taip įprasminti gyvenimą.

Dėl daugelio minėtų detalių šeimoje nuolat tvyro įtampa. Ypač dėl lūkesčių ir vidinių baimių atsiranda daug nesusikalbėjimų ir, kaip sakiau, tai buvo viena natūraliausių ir įdomiausių pastaruoju metu skaitytų knygų. Man patiko, kad autorė išvengė marčios ar anytos demonizavimo ir kiekvieną parodė tiek iš blogosios, tiek iš teigiamos pusės. Labai įdomios vietos apie Dajanos požiūrį į pinigus, bei vaikų auklėjimą. Teisingas, bet šeimoje niekam nepatiko :). Na, o kai galiausiai anyta randama nužudyta, įtarimas krenta ant kiekvieno. Visi turėjo motyvų, ir visi tuo pačiu per daug žemiški, paprasti, kad imtųsi organizuoti nusikaltimą.

Taip, skaityti buvo vienas malonumas. Bet jaučiu pareigą priminti, kad čia mano nuomonė, o aš griežtai atsisakau sakyti žodį “rekomenduoju”.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Ar yra pasaulyje moteris, kuriai nors kartą nekilo mintis atsikratyti savo anytos? Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti jos širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja… Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi besilaukiančių pabėgėlių globėja, tačiau šalta savo vaikams ir anūkams. Laikui bėgant, marčios ir anytos santykiai tampa vis sudėtingesni. Praeina dešimt metų ir Dajana savo namuose randama negyva. Stalčiuje – atsisveikinimo laiškas, kuriame ji prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta. Kas gi vis dėlto nutiko? Ar tikrai Dajana pasitraukė iš gyvenimo pati? O gal kam nors jos mirtis buvo naudinga?

PSL: 368; Knyga dovanota leidyklos; Perskaityta: 2019 07 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

+ There are no comments

Add yours