1012(38) Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”

Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”

Įvertinimas: Perskaičiau šią išreklamuotą knygą ir ji man buvo neįdomi. Bet sukėlė įvairių minčių, apie atsiliepimo rašymą. Žinote, kai skaitai kažkokio norvego knygą ir ji nelabai patinka, tai imi ir pasakai. Žinai, kad nelabai jis ten liūdės dėl kažkokios lietuvės nuomonės. Čia gal ir mūsų autorė gal tik akis pavartys, bet esu susidūrusi su situacijomis, kai ateina tetos, mamos, kiemo draugės ir pradeda sakyti, o kas tu tokia, ką baigus, ką parašius, kad leidi sau kritikuoti? Elektronikos inžineriją, bet mums ten niekas nedraudė skaityti knygų ir turėti nuomonę, paprastai atsakau. Juk aš nerašau nei kritikos, nei apžvalgų. Tiesiog komentuoju savo pojūčius.

Paprastai yra manoma, kad tokiose “ką matau, tą dainuoju” knygose mes arba randame save ir tada susitapatiname, ir istorija patinka, arba ten nebūna nieko artimo ir savaime suprantama, tada nusiviliame. Aš sakyčiau, kad įdomiausios vietos buvo tos, kuriose savęs neradau ir iš viso jokios patirties neturėjau, pvz., filologijos studijos, doktorantūra, užsienis ir pan. Bet šiaip visa bėda ta, kad man kažkaip buvo nuobodoka. Kiek Kmita patraukė savo kronikomis, nors aš Šiauliuose tik kartą buvus, tiek čia pritrūko noro versti puslapius ir laukti kito istorijos pliūpsnio. “Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai” sako nugarėlė. Tik kuo ta knyga kitokia, kad būtų reikėję jai ilgai ruoštis? Ryškaitė, Barauskaitė, dar kiti lyg ir ėjo panašiu keliu.

Ir nežinau kame bėda. Ta kiek gatvinė pasakotojo kalba man lipo. Pačios istorijos lipo, nes tam tikras pastraipas, momentus aš vis skaičiau įsitraukusi. Bet kitas puslapis ir norisi eit parūkyti, nes skaityti buvo nuobodu. Tik tiek. Ir man regis noras patraukti kuo platesnę auditoriją rėksmingomis reklamomis buvo klaida. Atrodo, kaip tie lievi filmai su gerais treileriais, kur supranti, kad į reklaminį filmuką sudėta net daugiau nei buvo kine. O šiaip, tai aš visiems ir visada pavydžiu vaikystės daugiabučiuose :). Ir dar, nepamirškit, kad aš detektyvų, distopijų ir etc. gerbėja, tai gali būti, kad neužaugau dar :).

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

OficialiaiPirmą kartą apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje pasakoja jauna moteris. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūra ir tarptautinės konferencijos. Filologė, labiau už viso pasaulio literatūrą vertinanti betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilė, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Į tradicinius įvaizdžius netelpanti tapatybė. Jokio sentimentalumo. Jokių pasiteisinimų. Jokios patetikos. Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Visos istorijos tikros, bet ne visos nutiko pačiai autorei. Tai ištisos kartos patirtis. Vilniečių žargonu kalbama apie santykius, seksą, depresiją, akademinį pasaulį. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia nuo stereotipų išlaisvinančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai.

Gairės sau: KPS: 164 Ke 2019 04 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *