L. J. Ross “Šventoji sala”
Mano komentarai: šiokia tokia įdomybė renkantis knygą. Yra žodžiai, kuriais tikrai sunku mane suvilioti, jei šie pasitaiko pavadinime. Tai visokios šventumo formos, mama, motinystė, meilė, Tibetas, Indija, kūdikis. Faktas, kad tokias apeinu net nugarėlės nepaskaičiusi, o galiausiai prasibrauna tik rekomendacijų dėka ar netyčia. Tad tik dėl pavadinimo ši istorija ilgokai liko nepastebėta, kol aš per Velykų savaitgalį, šmirinėdama po “Milžino” pasiūlą, galiausiai perskaičiau aprašymą. Detektyvas. Liuks. Imu.
Ir man patiko. Veiksmo vieta gana įdomi. Tai Anglijos dalis, Lindisfarno sala, kuri su didžiąja žeme sujungta kas naktį užliejamu keliu ant pylimo. Tad dieną gali atvažiuoti automobiliu, o naktimis lieka tik vandens ar oro kelias. Google pažiūrinėjau nuotraukas ir virtualiai pasivaikščiojau po to vienuolyno, kuriame knygos veikėjai rado nužudytą merginą, griuvėsius. Yra gražių keistų vietų pasaulyje.
Taigi, inspektorius Rajenas po kažkokių problemų priverstinai atostogauja toje saloje ir kai vietiniai randa nužudytą merginą, grįžta į tarnybą. Policininkas pavaizduotas kaip gražuolis saldainiukas, dėl kurio leipsta visos moterys, o į pagalbą paskirta pagonių ritualus išmananti mokslininkė, žinoma irgi ima kibirkščiuoti. Tai vienintelė erzinusi knygos vieta, nes atrodo, kad du suaugę žmonės negali būti šalia vienas kito, tik trokšta ten bučiuotis, liestis ir t.t., vos ne kaip Sandros Brown knygose :D. Visa kita intrigavo. Ir, kaip jau minėjau, vieta įdomi, ir žmogžudystės netipinės, pripinta ritualų, ir pabaiga su cinkeliu. Žinoma, gal sunku patikėti, kad šiais laikais būna žmonių aukojimai civilizuotose šalyse, bet kokių tik bepročių nepasitaiko. Tikrai skaitysiu kitas dalis.
Oficialiai: Detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas, priverstas pasiimti ilgalaikių atostogų ir kurį laiką pasitraukti iš žmogžudysčių tyrėjo pareigų, atvangą randa Šventojoje saloje. Kelios dienos prieš Kalėdas jo ramybė sueižėja ir jis vėl yra metamas į drumstą žmogžudystės verpetą, kai saloje stūksančio senovinio vienuolyno griuvėsiuose aptinkama negyva mergina.
Gairės sau: KPS: 336 Ke 2019 04 19
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.
Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/
Jooo, Sandros Brown kibirkštys – visos kaip viena – kelia vėmulį. Meilės linijos nekeičia per n romanų iš eilės. Jie susitinka, jis visada blogiukas, ji kažko įsižeidžia, nors kibirkštys pas abu jau kylą. Tada jie būtinai atsiduria kur nors izoliuoti (sniego lavina užpila kalnų trobelę, o trobelėje – tik jie ir lova). Ji ilgai priešinasi, kol galų gale su trenksmu pasiduoda. Sexo scenos tai tiesiog iškerta. Tada ji sužino kokią nors jo paslaptį, kuri neleis jiems būti drauge ir būtinai nuo jo pabėga. O knygos gale paaiškėja, kad na, galima visai būti drauge, dzin ta paslaptis.
Nėra nė vienos knygos turbūt SB, kurioje meilės linija būtų kitokia. Vemiu. Nors mano mama net paraudusiais skruostukais sugraužia visas SB knygas iš eilės 😀
Sandra Brown mane pirmoji supažindino su komerciniu rašymu, kitaip sakant – štampofke, duona liaudžiai.
🙂 Šiaip aš daug skaitydama pastebėjau, kad grožinėje literatūroje turbūt yra maždaug 10 siužetų, kuriuos visi autoriai savaip adaptuoja. Pvz., net ir pas mano mėgiamą Nesbo: sugauna blogiuką, bet matai, kad dar liko trečdalis knygos ir suvoki, kad iš tiesų tai čia ne tas tikrasis, o tikrasis bus kur nors veikėjų artimoje aplinkoje. Arba dar toks vienas mėgiamas daugelio: kažkas dėl kažko pabėgo iš miestelio ir dabar grįžta, tai palaidot, tai dar kokio reikalo sutvarkyt. Ir tada pradeda lįst visokios paslaptys, kad praeities įvykiai atrodė visai kitaip. Ta prasme, tiek daug besikartojančių knygų, kad nustebinti tegali autoriaus gebėjimas išlaikyti dėmesį 🙂