Šiandien yra taip. Ryt bus kitaip.

Rašymo priepoliai. Ar tokie būna? Atsidarau notepadą ir rašau rašau. Jokie spelingai nekvaršina galvos. Nereikia sugrįžti pataisyt raudonuojančių klaidų. Galiu bėgti bėgti raidėmis. Sakyti viską kas mano galvoje.
Apie ką? Apie ką rašau? Apie jį – dievą. Kuris ir šalia, ir ne. Apie savo tryliką pasaulių. Apie tai, kad nematomas draugas vis dažniau kažkur išeina ir niekaip negaliu surasti jo namuose, kai man reikia. Ne ne. Jis manęs neapleido. Tačiau leidžia man suprasti kas yra vientvė. Po to besišypsodamas sugrįš. Atneš man pieniško šokolado. O dieve, kaip užsinorėjau pieniško šololado. Gali nupirkt? Saldumo gyvenime prireikė [[pasakė cinikė Salomėja sėdinti man ant kairio peties ir mataruojanti kojomis]].
Aš viską parašau. Ko man reikia, ko aš noriu. Apie ką svajoju. Kas mane šiandien pradžiugintų. Ko negaliu pakęst šią akimirką. Nykštukai, kurie šildosi sulipę ant mano Delliko, rodo pirštais sakinius ir juokiasi bei verkia. Labai jau jiems juokingos svajotojos mintys, ir labai jau jiems graudu, kai kitame sakinyje sunaikinu svajonę. Piktai. Tekstuose aš viską parašau. Bet neišsaugau jų. Nė vieno. Nei sau, nei kitiems. Nes niekas jų neskaitys, nes niekam jų nereikia. Net man. Nes pastraipos, kurios nenusipelno, kad jas skaitytų turi būti sunaikintos. Privalo. Nes kitaip atsiras beprotis, kuris ims ir įžvelgs tai ką žodžiai nori pasakyti. Supras. Šypsosis. Nereikia man to. Nereikia, kad mane suprastų. Ne po to kai viskas parašyta. Suprasti reikia iki teksto, ne po jo. Kitaip per lengva.
Taip, aš dažnai rašau laiškus sau. Siunčiu juos į pašto dėžutę internete ir kartą per kokį pusmetį perskaitau. Dabar viskas kitaip. Jaučiuosi lyg kalbėčiausi su savimi. Pokalbis, kurio nelemta prisiminti. Ištrini tekstą, ką ten, išties net nereikia trinti. Tiesiog neišsaugai. Ir nebėra. Gali apsimesti, kad nebuvo šitos minties. Kas įrodys, kad ji buvo užklydusi?
Kas čia man sakė, kad mano tinklaraštis kaip realybės šou? Tai va mėgaukitės tokia realybe. Šiandien aš gyvenu taip ir rašau būtent taip. O ryt gal bus kitaip, gal bus naujos troleibusinės stebėjimų istorijos, laiškai ir darbiniai nuotykiai. Šiandien mano aštuntasis pasaulis manęs nepaleidžia.