Mėnulio naktys

Kadaise rašiau, apie gyvenimo fiziką: tiesiai ir tolygiai, jei neveikia kiti kūnai. Aukštyn ir žemyn, jei veikia įvairūs veiksniai.
Taigi, jaučiuosi nuokalnėje. Ko gero jau pačioje giliausioje. Ar žvilgtelėjus į aną datą galiu teigti, kad manoji sinuso banga yra du metai ir dabar kilsiu kilsiu kilsiu?
Ko trūksta žmogui, kuris yra mylimas, apgaubiamas nesibaigiančiu dėmesiu, saugomas. Ko trūksta žmogui, kurio ašaros nušluostomos, baimės su kuoka išbaidomos, abejonės sutrypiamos, o savimeilė nuolatos glostoma. Tai ko gi trūksta man, kuri visa tai turi?  Gal tiesiog, kad ta nuokalnė pasibaigtų. Gal, kad būtų mažiau dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Cha, Salomėja, bėgike netapsi. Tu pati. Tik pati! Ir atgal nesigręžiok, juk žinai kas tada būna. Druskos galima ir nusipirkti.
Mėnulio naktys! Mėnesiena! Ar aš jau matau įkalnę, ar man tik vaidenasi?

2 thoughts on “Mėnulio naktys”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *