Kaip mes keliavome mėlynos jūros pasižiūrėti, arba 5492 km pasivažinėjimas motociklu

Iš tiesų, nežinau, kaip pradėti pasakojimą. Laba diena, važiavom va į Kroatiją. Tai nuvažiavom, pažiūrėjom, pasidarėm selfiukų ir grįžom. Buvo labai gražu. Įdegėm, po to Lenkijoje pigiai apsipirkome. Puikios lietuviškos atostogos. Bet tiesa ta, kad tiek pirmyn, tiek atgal važiuodami, gi ir nuotykių ieškojom, ir lengvų kelių nesirinkom, ir selfiukų visai nedarėm, ir net kelionė gavosi visai ne apie Koratiją. Apskritai, aš turiu gana mažai nuotraukų, nes važiuodama nelabai drįstu. Atsiprašau, bet tikrai neturiu noro su moto pirštinėmis grabinėti telefono ir bijoti, kad koks karkvabalis nukals. Visgi, įspūdžių daug ir norisi juos pasižymėti ateičiai.

Keliavome 15 dienų. Susukome 5492 kilometrus. Aplankėme 9 šalis (Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Bosniją ir Hercogoviną, Kroatiją, Slovėniją, Austriją, Čekiją ir Vokietiją).  Tiesa, vieną visai netyčia. Netyčia ištiko kirtus net dvi sienas, tad nebuvo taip, kad kažkur miške nugrybavom į kitos šalies teritoriją.

Šį kartą, skirtingai nei kitose kelionėse, Lenkija nebuvo vien neišvengiamo teleporto šalis. Bent jau važiuodami atgal pasidarėm sau pramogų.

Mūsų kelionės tikslas buvo Kroatija, tai yra planavome gana greitai ją pasiekti, praleisti ten apie savaitę ir gana mikliai, greitkeliais, važiuoti atgal. Ne visai taip gavosi.

Bendras kelionės žemėlapis:

Orai ir apranga. Išvažiuodami labiausiai bijojome karščių. O kaip čia būsi drąsus, kai žiniasklaida skalambija apie mirtis Europoje ir karščių bangas, o aš pernai vos nenualpau, kuomet prie šviesoforų pastovėjom ant besilydančio asfalto. Tada man atrodė, kad juoda striukė prikepė, o galvą ir kojas esu sukišusi į sauną. Dvi savaites vis tikrinau prognozes ir nudžiugdavau kas kartą pamačiusi, kad bus mažiau nei 30.
Realiai, kelionės metu ištikusį orą galima padalinti į tris, daugiau mažiau  tolygias, dalis: buvo tikrai karšta ir sunku (apie 30 ir daugiau), buvo gana normaliai – kartais vėsiau, kartais šilčiau (čia jau 23-28), na ir šalta bei lyja.

Apranga visiems tiems atvejams ne tiek daug ir skiriasi. Štai naujas “Moters” žurnalas madų fotosesijoje kuria labai romantišką motokeliautojos vaizdelį:

Visos nuotraukos didinasi jas paspaudus

Deja, aš tai sugebu atrodyti tik maždaug kažkaip va taip:

Orą, kai +30 ir orą, kai šalta, skiria tik termo marškinėlių sluoksnis, striukės pamušalas ir, neromantizuosiu, į klyną sukištos rankos (mano, ne vairuotojo).

Jei lyja, maunamės ant viršaus neperšlampamas kelnes. Jė! Dar vienas seksi sluoksnis, kuris turi stebuklingą savybę! Išverčia kitų degalinės klientų akis, mat darbuotojai turbūt jau visko matę. 

Ir ta apranga yra viena priežasčių, kodėl nesinori bėgioti ir visokių bažnytėlių žiūrinėti. Nusirenk, apsirenk, aš jau užprotestavau lietaus kombinezonus, nes fantazija šėlsta, kaip smagu eiti į tualetą, kai jis užtemptas dar ant dvidešimt šešių rūbų.  Atsegi kombinezoną, atsegi vieną striukės užtrauktuką, atsegi kitą, atsegi diržą, atsegi, oh, tai va. 

Santykiai. Pirmas keliones dienas iš tiesų daug riejomės. Kaip ir visi pykčiai, taip ir tie, atrodė sugeneruoti iš nieko ir patys save auginantys.

kas tau yra? Ryškiai PMS? Raminkis! (ir kodėl ne? Tame tiesos tikrai yra. Kuomet išvažiuoji aštuoniolikai dienų, tai laikotarpyje itin didelė tikimybė įsipaišyti pė-em-esui, o kas aš tokia, kad įsivaizduočiau, jog manęs įprasti gamtos dėsniai, mėnulio pilnatys ir tarakonų trepsėjimas kažkur Argentinoje nepaveikia? Paveikia, ir būnu niurzga lygioje vietoje, kuriai kažką skauda, nėra nuotaikos, noriu šokoladuko. Visai nekeista, kad sunku pakęsti. Nieko baisaus ir natūralu).

– kad tau ištisai blogai? Su ne ta išvažiavai? (ir kodėl ne? Kuomet daug laiko praleidi su patrauklesniais, dėmesio negailinčiais bei turinčiais galimybę rodyti tik geriausias savybes asmenimis, savo eilinėje buitelėje sutinkamo žmogaus trūkumus ir išdidini, ir ieškai naujų. Nieko nepadarysi, kai gyveni kartu, negali nuolat geriausiame amplua vaidentis. Metai apskritai buvo sunkūs. Nieko baisaus ir natūralu).

Egocentriškų žmonių santykiai ir šiaip nebūna lengvi. Pykčiai lengvai generuojasi. Dėl to, kad tiesiog karšta, kažkas kažko neišgirsta, kažkas lėtai segasi užtrauktuką, kažkas nesustoja, kažkas nesišypso. 
Ir va todėl aš labai mėgstu ilgas, intymias keliones dviese. Priverčia ieškoti sprendimų, suprasti (nes nutylėti kažką ne mano būdui, reikia išdiskutuoti iki numirimo), atrasti empatijos. Kitaip, arba dienos apkarsta ir kam čia smagi tokia kelionė, arba tektų grįžti namo atskirai. O nei vienas variantas nėra pageidautinas. Po kritinių pirmų kelių dienų, vėl viskas stojo į senas geras, jau pažįstamas vėžes, kuomet nesupyksti, kad kitas pavargo, o paremi, kada sunkumai sukelia ne irzulį, o prunkščiojimą ir troškimą dar. Dar nuotykių! 

Maistas. Nemažai žmonių kelionėse stengiasi ragauti vietinį maistą. Mes miestuose beveik nebuvome, ne kiekviena kaimo užeiga atrodo svetingai žmonėms, kurie nekalba vietine kalba ir dar neturi grynųjų. Dvimpirmas amžius, o vis dar tenka bėgioti su popieriukais ir geležėlėmis. 

Plius mums aktualu lauko staliukai, norime viena akimi stebėti motociklą. Nenurinkinėsi gi bagažo dėl galimybės paragauti lenkišką kniedliką. Įvertinus visas aplinkybes, mes tradiciškai esame geriausi degalinių ir makdonaldo klientai :). Pastarasis, kuomet įsirengė užsakymo ekranus, apskritai tapo lobiu, o kai viename jų (na tų ekranų) neradome, tai apsisukome ir patraukėme toliau. Bo išaiškink tu ten kroatiškai, kad nedėtų svogūnų bei nori garbanotų bulvių. 

Pietukai Kroatijos degalinėje. Džiaugėmės pica ir kondicionieriumi.
Vakarienė Lenkijos viešbutyje. Čia pat išsivirėme makaronų ir turėjome vištienos iš makdonaldo.
Blyneliai čekiškame pensione. Buvo sunku susikalbėti, tad pasakėme, kad tiesiog norime deserto.

Kava. Aš tikrai nelaikau savęs kavos gurmane. Tiesiog, jei reiktų įvardinti, kokią mėgstu, tai stiprią ir kartesnę, ne rūgščią. Pirmoje dienos pusėje su plaktu pienu. Tobula yra mano vyro gaminama mokos kavinuku (iš “Lavazza” arba “Pellini” espresso pupelių), taip pat nuostabi iš “Dolce Gusto” espresso intenso (tik šios) kapsulės. Tačiau kelionėse aš nei tobulumo, nei nuostabumo kavoje neieškau. Tiesiog ji turi būti geriama. Tenoriu kofeino, pageidautina nelabai bjauriai. 

Pirmasis feilas buvo įsigyti “Nescafe” 2in1 gėrimą. Na, mes neretai kažką panašaus imame į keliones, nes patogu ir greita, nors nelabai skanu. Bet nežinau, ar aš anksčiau nebuvau tokia išlepusi, o juk buvau, bet dabar tie gėrimai šlykštūs. Pirkdama 2in1, o ne 3in1, aš įsivaizdavau, kad ten bus pienas su kava be cukraus. Iš skonio jau galėjau pasakyti, kad ne. Na, o paskaičiusi sudėtį radau, jog tas gėrimas padarytas iš cukraus, palmių aliejaus ir 15% kavos. Na ačiū. Vėliau nusipirkome tiesiog tirpios skardinėlę.

Man patinka degalinių kavos. Tačiau vos tik kirtome Bosnijos ir Hercogovinos sieną, prasidėjo cirkas. Ko bepaprašai, tą gauni su cukrumi. Juodos kavos iš viso sunku išsikaulyti. Kroatijoje degalinėse stovi aparatai su monetomis, kuriuose irgi viskas su cukrumi, net jei visiškai numažini saldumo slankiklį. 

Internetas. Myliu Europos Sąjungą. Tas metas, kuomet išvažiavome į Bosniją ir Hercogoviną, visai nedžiugino. Šiuo atžvilgiu, nes kitais man labai patiko. Įpratome prie gero. 

Mano operatorius suteikia 5GB nemokamų duomenų užsienyje. Tai visus juos išbaigiau jau likus tik 50km iki Lietuvos ir nebenorėjau pirkti papildomai. Netaupiau. Kitiems turbūt užtektų be vargo. Nes žmonės nelinkę per daug dalintis nuotraukomis, išvažiuoja į kokią įdomią kelionę, tai duok dieve porą foto publikuos privačiame profilyje. Jiems manau interneto duomenų beveik ir nereikia, nebent kokiam viešbutukui rezervuoti ar informacijai apie muziejus susirasti. Tad žinokit, kad 5GB sočiai. 

Mažas triukas. Gal ne visi pagalvojo ir pravers. Neretai, ypač tokiose šalyse  kaip Vokietija ar Čekija, telefonas prisijungia prie nepalankaus operatoriaus. Nežinau, ar čia susitarimai kažkokie, bet būdavo, kad žiūri, matai, jog prisirišai prie kokio Orange 2G, kuris vos vos traukia, kai tuo tarpu Vodafone 4G – kuo puikiausiai. Taigi, tais EDGE atvejais aš išjungdavau automatinį prisijungimą prie operatoriaus ir rankiniu būdu pasirinkdavau man geresnį toje vietovėje.  Kaip tą padaryti? Androide (skirtinguose telefonuose ar operacinės sistemos versijose gali būti nežymių skirtumų) einate į “settings” > “Wireless & Networks” > “Mobile Network” > “Carrier”.  Žinoma, jei esate pasienyje su neES šalimi, tai žiūrėkite, kad neprisijungtumėte prie jų tinklo. 

Mokami keliai. Naudojausi svetaine www.tolls.eu. Lenkijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje bei Kroatijoje yra vartų sistema. Įvažiuodami pasiimate bilietėlį, išvažiuodami susimokate. Visur tą galima padaryti kortele. 

Slovakijoje mokami magistraliniai keliai, mes tokiais pasirinkome nevažiuoti. Čekijoje, Vokietijoje motociklai gali važiuoti nemokamai. Vengrijai pirkome elektroninę vinjetę, Slovėnijai ir Austrijai įsigijome degalinėse. Austrijoje dar teko susimokėti prie vartų viename magistraliniame kelyje. 

Tiek įžangų, o dabar apie pačią kelionę detaliau. 

Pirma diena. Išvažiuojam!

Šiaip šią dieną vadinu nuline. Todėl, kad atostogos prasideda tik rytoj. Tačiau mes mėgstame išjudėti į kelią iš vakaro. Nuvažiuotų kilometrų ryt įveikti nebereikės. Atsikeli ir varai, o ne dar bėginėji galvodamas ką gi pamiršai. 

Taigi, Gedas grįžta iš darbo, atsibučiuojame su katėmis, pasakom, kad šį kartą letenyčių neužteks suskaičiuoti, kiek naktų nebūsime, susikrauname daiktus ir pajudame Lenkijos link. Oras geras, kelias įprastas (sunkvežimių dešros) ir be didelių nuotykių pasiekiame numatytą kelionės vietą. O ją buvome užsirezervavę iš anksto. Čia turiu paminėti, kad nakvynių mes vis dar ieškome per booking.com, arba tiesiai ant google žemėlapio (jei reikia kempingų). Pakelės motelis mane labai prajuokino. Orientuojasi jie ne į keliautojus, o į vestuvininkus. Tad nors viskas pigu ir paprasta, net prasta, bet labai stengiasi imituoti prabangą. Na, bent, kad nuotraukose gražiai atrodytų. 

Ką gi, instagrame paieškoję #Lawendovyzakatek tikrai rasite gėrybių ir visokių ant lovos besiraitančių nuotakų. 

Antra diena. Tradicinė teleportacija per Lenkiją

Miegojosi tame levandų kampelyje ne itin gerai. Čiužinys per minkštas, kelias per arti.

Pasiskundė princesė, kuri puikiausiai miega palapinėje :).

Tačiau nuotaikos prastas mietas per daug negadino ir išvažiavome Slovakijos link. 

Važiavom, važiavom, važiavom, važiavom…. Degalinės, kelio darbai, degalinės, furos furos furos, makdonaldas, degalinės, furos furos furos ir atėjo vakaras. Visiškai tipinė diena Lenkijos keliuose. Pradėjome galvoti, kur gi miegoti. Gedas ant žemėlapio atrado kažkokią poilsio aikštelę ant upės ar tai ežero kranto. Na, žinot, iš tų nemokamų. Važiuojam? Taip! Prieš tai dar sustojam kaimo parduotuvėlėje vakarienės nusipirkti ir vėl į kelią. Sėdžiu, galvoju, planuoju, kaip galvą upės vandeniu plausiu ir tik pyst, sustabdo mano vairuotojas motociklą autobusų stotelėje.

Užsibukinkim ką nors, sako. Aš taip… what? Ai, galvoju, kad noriu dušo, pareiškia Gedas ir rezervuoja kambarį kaimo viešbutuke už 15 minučių kelio. 

Čia atvažiavus dar tenka pasiblaškyti. Pasirodo ten kompleksas iš restoranų ir kitų pramogų, bet galiausiai randame, kur miegosime. Iš pradžių atrodė, kad būsime vieni, bet visai jau vėlai atvažiavo ir daugiau žmonių. Kaip pasirodė – lietuviai. Sėdim lauke, rūkom, o anie iš kažkur pareina, mūsų iš pradžių nemato ir apkalbinėja. Nepiktai, tik motociklą, bet vistiek buvo juokinga, kai ryte išgirdo lietuviškai besisveikinančius. 

Trečia diena. Iki Budapešto. 

Ryte bandome gauti lenkiškų pusryčių. Čia gi švediško stalo porai svečių neruošia, tačiau jei levandų kampelyje tėkštelėjo omleto net neklausę ir dar netgi davė tirpios(!) kavos, čia jau bandė paklausti, ko norėtume. Iš visos tirados išskyriau tik žodį naliesniki, bet kadangi nesu tikra nei kas tai, nei su kuo, tai kažkaip Gedas sugebėjo užprašyti kiaušinienės. Gausiai, sočiai, skaniai ir į kelią.

Tiesa, dar prieš pat pusrytukus sutikome minėtus lietuvius. Šie, pasirodo, irgi motociklais keliauja, tik į Rumuniją. Ir dar pasiūlė pasidalinti žemėlapiu, kuriame sužymėti įdomiausi Europoje lankytini objektai. Tiesą sakant – pravertė. Tris vietas aplankėme to žemėlapio dėka. Dedam į jei-tai kraitelę. Jei nebūtume susitikę, tai nebūtume ten nuvažiavę. 

Lenkijos likutis gana malonus akiai, nes prasideda kalnai ir taip be streso įvažiuojame į Slovakiją. Čia pat iš karto stojame pirmo kaimelio bariuke. Parūkyt, kavos, tualeto, sukovoti su navigacija. 

Man baisiai patiko svetingos puošmenos, vertinant, kad aplink vien furos, o be mūsų bariuke sėdi tik du diedukai, kuriuos dienai pasibaigus užsodins ant dviračio ir pastums namų link. True story, prieš keturis metus matėm tokį vaizdelį. 

Slovakijoje vaizdai jau ne tokie nuobodūs. Bet šalis malonaus įvaizdžio man nesudarė ir šį kartą. Iš tolo matėm vieną kitą pilį, bet nesusigundėm užsukti. Mažesnių kelių pakelės apaugusios, apšiukšlinotos ir neįkvepia. Miestų apvažiavimuose vaizdas irgi lušnynus primena. 

Sustojame vienoje aikštelėje. Trumpam. Rūkom, girdim klegesį. 

– Kas čia? – klausiu, šiek tiek retoriškai…

– Tiesiog eilinė eilinių slovakų diena – atsako man Gedas. 

O klegesys susidarė iš trijų jaunuolių, kurie į kalniuką tempė karutį metalo laužo. Vienas važiavo dviračiu virve prisirišęs tą karutį, antras stūmė, o trečias bėgo šalia šūkaliodamas ir rinkdamas krentančius daiktus. Tuo metu mąsčiau, kad o Balkanų gi dar net neprivažiavom.

Dabar supranti, kodėl aš nenoriu motociklo palikti belekur?

Tada kažkuriame mieste mūsų vos nenuneša DPD kurjeris ir po šiokio tokio adrenalino ateina metas pietums. Pietaujam laukuose su vaizdu į kalnus? Kas atsisakytų!

Užsuka mano vairuotojas į lauką ir važiuoja, ir važiuoja, ei, sakau, tai gal jau sustok! Gal jau gana?

Aš kaip ta Marija iš Muzikos garsų, laigau po kalnus ir laukus, kaip man faina, kaip man faina! 

Po pietų vėl šokame į įprastą sau būseną – važiavimą. Ir stojame jau tik netoli pasienio su Vengrija. Degalai, kava, tualetas. Degalinės aikštelėje sutinku eilinę katę – pasiglaustom. Kuriu tokią teoriją, kad mūsų kacai turi savotiška katinukų internetą ir telepatiškai per jį susisiekia bei žino, kaip mums sekasi :). Nes kodėl kitaip visur tos katytės glaustosi?

Ir čia pradeda pilti lietus. Tokia nuoširdi kalnų liūtis, bet mes nusprendžiame važiuoti ir taip šlapi pasiekiame Vengriją. Pirma man visiškai nauja šalis šioje kelionėje. Nedideli pasienio miesteliai sukėlė apleistumo įspūdį. Bet gal todėl, kad jie visi naudoja išorines langų žaliuzes ir laiko jas nuleistas? 

Dienos tikslas yra kempingas Budapešte, tad gerokai įsilijus šį siekiame jau prieblandoje. Ir dar keikiame vengriškus greitkelius. Juose yra visiškai normalu padaryti posūkį į kairę. Paprasčiausiai. Ne per viadukus. Tiesiog per visas greitkelio juostas tik šmaukšt ir pasuki. Dar kai kuriems atrodo normalu magistralėje specialiai sustoti ir sudaryti avarines situacijas. Nežinau už ką ten vieni kitus “auklėjo”, bet vos netapome vidurine sumuštinio dalimi. Neįkvepiantis vakaras, o mano nuotaika buvo blogiausia per visą kelionę. Nežinau, kodėl trečia diena tapo ta lemtinga, bet sunki pasitaikė.

Kempingas pačiame Budapešte buvo… Švelniai tariant perkrautas. Nors ir pigus visame kelionės kontekste (16.50 EUR). Nedaug trūko, kad jau antru aukštu visus statytų. Kadangi mes su motociklu ir maža dviviete palapinyte, tai mums vietos rado be problemų. Net rinktis galėjome arba vaikų smėlio dėžę, arba lįst už vartų į patvorį. Pasirinkom antrą variantą. Dušai tokiam kiekiui žmonių tik trys, nelabai privatūs (tik užuolaidėlė), bet, o stebukle, pataikiau laiką, kuomet nebuvo eilių. Miegojau stebėtinai gerai, nes pasiteisino ir nauji miegmaišiai, ir pripučiamos pagalvėlės. O dar dienos nuovargis padarė savo.

Ketvirta diena. Balkanai artėja

Išsimiegu puikiai, prabundu anksti ir visą valandą laukiu, kada jau galėsiu po truputį Gedą žadinti. Energijos su kaupu, bloga nuotaika kažkur dingo, išsigiedrijo, laukia nuotykiai! Reiks kirst sieną, o aš gi mažutė kaimietukė iš Šengeno zonos išvažiavus nebuvau, tai vai vai kiek smagumo! 

Galiausiai išbudinu niurnantį vyrą, kuris dar mielai pamiegotų, susipakuojam daiktus ir išdidžiai pervažiuojame Budapeštą. Wow. Tai ką mačiau nuo keleivio sėdynės man labai patiko ir pasižymiu, kad čia reiks grįžti jau kažkokiu kitu transportu ir apžiūrėti atidžiau, bet dabar gi skubam į Kroatiją, tad net nesukam galvos, kaip čia su tuo motociklu ir apranga miestą tyrinėti. 

Pietinėje šalies dalyje magistralės nuobodžios, bet geros. Tvarkingos aikštelės, vienoje ir papietaujame. 

Kroatijos sieną kertame sklandžiai. Degalinėje atrandame, kad šioje šalyje rūkoma viduje. Anais laikais, kai dar ir pas mus buvo leidžiama, aš nerūkiau, kiti netrukdė, tai kažkaip pokyčio nepastebėjau, dabar gi buvo visai įdomu tai, kad tau atneša peleninę :). Pasižavime tvarkingais kroatų kaimukais ir vėl atsiduriame pasienyje. Šį kartą su BiH. Pasus paruošt, mobilų internetą išjungt. Sienos kirtimas neužtruko, bet tai buvo vienintelė vieta, kur nuskenavo pasus. 

Bosnija iš karto atrodo kitokia. Paprastesnė, spalvingesnė. Šiaip jie mėgsta degtų plytų spalvą, todėl akiai kraštovaizdis atrodė tikrai maloniai: žalios kalvos, raudoni kaimukai. Neseno karo pėdsakus lengva pamatyti plika akimi – vis dar daug namų sušaudytomis sienomis. Mums gana sunku jau įsivaizduoti galimą tų žmonių gyvenimą. Va turėjo sau namą, dirbo kažką ir prasidėjo karas… Rekomenduojama važinėti tik keliais, nes laukuose ir kitur gali būti daug nesprogusių bombų. Nežinau, kiek tas daug, laukai atrodo apsėti, na bet rekomendacijos yra rekomendacijos.

Kelių būklė – kaip kur. Vietomis duobėti, vietomis naujai išlieti. Taisykles labiau paiso pietuose. Šiaurėje apskritai mačiau ir policininką patruliuojantį su cigarete dantyse ir iki pusės nuogą plaunantį automobilį. 

Regis dar Kroatijoje, kol turėjome internetą, užsirezervavome motelį upės vingyje. Čia atvažiavus buvo linksma :). Pirmiausiai kelią pastoja žąsys. Springstu iš juoko. O, Balkanai! Tada pasitinka du vyrukai visiškai nekalbantys nei angliškai, nei rusiškai, bet dėl to slaviško panašumo ir universalios gestų kalbos suprantame, kad neranda mūsų rezervacijos. Parodome telefone, susigaudo, ką konkrečiai norėjome gauti ir duoda raktus. Paskyrė kambariuką su atskiru įėjimu. Kol išsipakuojame, svečiuose sulaukiame ir gaidžio su visais giedojimais. 

Vėliau ir povas atėjo pakniaukti :). 

Vieta, kurioje miegojome tikrai buvo graži – kalnų upės vingis, kriokliukas, uolos. 

Vakarienė, kava su cukrum (bleh) ir diena baigta. Buvo ilga. 

Penkta diena. Gražiausi kelionės vaizdai. 

Rytinis motelio berniukas moka angliškai, todėl gana sklandžiai papusryčiaujame. Aš net gaunu kavos be cukraus! Pagal juos tai amerikano, pagal mane – tiesiog juodos puodelis, bet jau šis tas.

Pajudame į kelią. Planuojame užsukti į Sarajevą. Nestosim, tik garbės ratą apsuksim. Iki jo keliai neverti daug komentarų, bet man patinka jau anksčiau minėta aplinka – spalvos ir vaizdai. Sostinėje daug nepamatome, nes nevažiuojame į senamiestį, o pagrindinės eismo gatvės kaip mūsų Geležinis Vilkas – nieko labai ypatingo. Tik daugiabučiai vis dar sušaudyti. Net įdomu, ar jie specialiai neužtinkuoja, ar pinigų nėra, ar tiesiog rankos nesiekia, nes kiti reikalai svarbesni? 

Pasitariame, kad stabtelėsime Hercogovinos sostinėje Mostar ir pažiūrėsime seną tiltą. Kelias nuo Sarajevo iki Mostar – wow. Aš net nežinau ar po to mačiau gražesnių vaizdų. Kalnai, po to mėlynos upės ir ežerai. Galiausiai nebeištvėriau, sakiau, kad stok va ten prie autobusiuko, na nors vieną foto pasidarysim!

Buvo ir juokingų dalykų. Pvz., eilinis kamštis prie kelio darbų. Šviesoforinis. Tad stovim, laukiam. Akivaizdu, kad laukti reiks ilgai, nes visi išlipę, rūko, kalbasi. Ir ką? Nesu dar taip mačiusi, gi dar tik Europa apsiriboju, bet čia vyksta ir versliukai. Iš pradžių praeina mergikės su šepečiais ir siūlo visiems nuplauti langus. Mus ignoruoja. Tada praeina dėdė su saulės akiniais ir kvepalais. Mus ignoruoja. Galiausiai praeina teta ištiesusi vaiką. Mus ignoruoja. Turbūt todėl, kad neturėtume, kur to vaiko įsidėti? 

Pasirodo kelio darbai vyksta tunelyje ir tada vėžlio žingsniu tenka važiuoti tamsoje per purvą, o darbininkai dar pila po ratais vandenį ir kažkokią cemento košę. Kas važinėja motociklais, tikrai žino, kaip smagu yra važiuoti labai lėtai ir kaip linksma labai lėtai važiuoti per tešlą. Tamsoje :). 

Galiausiai pasiekiame Mostar ir iliuzijos prisibrauti iki garsaus tilto dingo. Prisiparkuoti visiškai nėra kur, o dar vaikšto keisti berniukai su parkingo kortelėmis ant kaklo (neįtikino) ir prašo penkių eurų. Dar kartą suprantame, kad su apkrautu motociklu nėra ko lįsti į miestus, apsisukam ir patraukiame Kroatijos link. Dar viename puikiame apvažiavime gavome kelis kilometrus žvyro, tai aš tik meldžiausi, kad nepasitaikytų serpantinas :D. 

Sieną kertame greitai, pasų niekas nebeskanuoja, kažkur pavalgome ir lieka tik susirasti nakvynę. Važiavome iki žemėlapyje numatyto kempingo, bet pakeliui pamatėme kitą ir stabtelėjome. Iš pradžių norėjome pasiimti namelį (40EUR už būdą be patogumų), bet pasiblaškiusi darbuotoja konstatavo faktą, kad laisvų nėra ir gavom vietą palapinei. O blaškėsi taip rimtai, vis atsirakindavo namelį ir pasakydavo “O! Užimtas!”.

Kempingas buvo ant jūros kranto, nelabai gausiai užgultas, tvarkingas ir man visai patiko. 

Pabraidėme toje mėlynoje jūroje. Šiltas vanduo, bet nusimaudyti nesusigundėme. Tikslas pasiekti pietų Kroatiją ir mėlyną jūrą pamatyti pasiektas. 

Šešta diena. Ežerai

Ryte svarstome, ką gi daryti. Ar važiuoti link Splito, kuris yra vienas kelionės tikslų, ar dar kur pakeliui užsukti. Išsiskalbti jau viską reiktų, nes tuoj neliks švarių rūbų ir apatinių. Kempinge yra skalbyklės (mokamos, aišku), bet retai pasitaiko džiovyklių, o per vieną vakarą neišsidžiovinsi visko. Pažiūrim, kad Splite yra savitarnos skalbyklų, tad tai tampa vienu iš artimiausių dienų tikslų. Dar anų motociklininkų duotas žemėlapis pasufleravo apie įdomų objektą – Blue Lake ir Red Lake šalia Imotski miestelio. O ir booking.com kaip tik turėjo pasiūlyti neblogą butuką. Imam! 

GPS sako sukti čia. Pasukom. O ten serpantinas platumo taip maždaug miniatiūriniam fiatukui. Statumas irgi, hm, įdomus. Na ir kasamės po truputį į viršų. Kasamės, motociklas riaumoja, aš meldžiuosi, kad tik kas priešais nevažiuotų, po to Gedas sakė, kad meldėsi, kad tik sustoti dėl ko nors nereiktų, nes nebepavažiuotume. Klausiau, o ką tokiu atveju? Sakė, kad turbūt griaut mocą, apsukt, leistis žemyn ir pradėt iš pradžių :). Užropojom!

Toliau kelias vedė per kitą serpantiną. Iš pradžių į viršų, po to žemyn. Tas jau buvo platesnis, prasilenkt įmanoma, bet man pasirodė baisoka, nes posūkiai labai rimti, apsauginių bortelių nėra (butaforinis saugumas gi), o skardžiai gana išraiškingi. Spėkit kas aukščio bijo? Dalį kelio murmėjau “žiūriu Gedui į nugarą, žiūriu Gedui į nugarą”. Užkilom, nusileidom, pavažiavom itin gražiu slėniu, Kroatija vis dar nuostabi!

Imotski miestelyje radom savo butą, gavom uždarą kiemą motociklui. Mūsų džiaugsmui, apartamentai turėjo skalbimo mašiną! Ir dar ant lango groteles džiovinimui. Taip balkaniška-itališka :). Taigi, nereiks ieškoti savitarnos skalbyklų, per tris reisus išsiskalbiam ir iškeliaujam ežerų žiūrėti.

Mėlynas ežeras yra prie pat miestelio. Žemai jis, bet pėsčiųjų serpantinais galima nusileisti ir nusimaudyti. 

Kairiame apatiniame kampe prie ežero matosi žmogeliukai 🙂

Kiek toliau eina haikinimo trasa ir galima nueiti iki Raudonojo ežero. Nelabai toli, porą kilometrų. Bet juos reikia kopti į įkalnę, oras jau apie 30+ ir nėra pavėsio. Tad toks balansas tarp sunkumo ir smagumo. Čia pat susipykstam, dėl mano kaltės ir aš visai rimtai klausiu vyro ar nori skirtis :). Bet eiti tikrai verta. Šitas vaizdelis yra beveik 300 metrų stačių raudonų uolų + pats ežeras irgi apie 250m gylio. 

Nusileisti galimybės nėra. Na, nebent su alpinizmo įranga. Šis ežeras yra vienas įspūdingesnių kelionės reginių. 

Septinta diena. Fak Split, Fak Kroatija

Planas: važiuoti iki Split, apsistoti kempinge dviem naktims. Kempinge palikti daiktus ir, arba visuomeniniu transportu, arba neapkrautu motociklu nuvažiuoti arčiau Splito centro ir skirti jam dieną. 

Aha. Netoli miesto, važiuodami pajūriu iš pietų pusės, patenkame į kelių kilometrų kamštį. Jis susidaręs tiesiog dėl didelio kiekio transporto (ne kelio darbai ar avarija). Kiek įmanoma apvažiavom, bet vistiek gerokai nukepėm stoviniuodami 30+ laipsnių karštyje. Prisibrovėm iki numatyto kempingo. Aš likau prie moco, Gedas nuėjo į registratūrą. Žiūrėdama į minias su pripučiamais flamingais, triukšmingus italus bėgiojančius su alumi ir apskritai žmonių gausą, aš stovėjau ir galvojau, kad, o davai tegu čia nebūna vietos. Skambina Gedas, sako, o mes tikrai norim čia apsistoti? Nes dar neaišku ar turi vietos palapinei, nueitų pažiūrėt, bet nepatinka. Uf net palengvėjo. Fak tas Slit, sakau, varom iš čia. 

Šį kartą šokam į mokamą magistralę, nes pajūrio kelias tegul ir gražus, bet tie kamščiai ir žmonės nedžiugina. Palekiam gabaliuką, aš dar pagalvoju, kad Kroatijos didžiųjų mokamų magistralių aikštelės labai ne kažką. Nei pavėsiuko, nei tulikų (tik toi toi). Į pajūrį lendam prie Šibenik. Vėl kamščiai, vėl chaosas, vėl perpildyti kempingai, kuriuose nėra vietos. Ok, vėl šokam į greitkelį ir dar šiek tiek pajūrio aplenkiam. Gana keista, nes visi visi visi sakė, kad ten bus nuostabu. Na, ok, vaizdai gražūs (nors BiH man patiko labiau). Jūra mėlyna. Bet tai tokia atvirukinė sintetika, kad net neįdomu ir širdies nedžiugina. O nuleidi žvilgsnį nuo peizažų į pakeles – kurortų šiukšlynai. Grįžę į pajūrio kelią dar šiek tiek juo pavažiuojam ieškodami kempingo. Pirmas neturi vietos palapinei. Antras pasiūlo ją pasistatyti viduryje tokio rato, kad iš karto pasijaučiame lyg cirko arenoje. Trečias gi sako, kad vienai nakčiai yra viena vieta. Jey! Paliekam beveik 40 euriukų ir pasistatom savo būstą. 

Šį kartą susigundime išsimaudyti jūroje, nes žinom, kad jau paskutinis šansas. Iš Kroatijos norisi pabėgti. Kempingų kainos nejuokingos, žmonių viename kvadratinime metre turbūt dešimt, bet to aš tarp jų jaučiuosi labai balta. Į miestus, kaip paaiškėjo, lengvai nosies neįkiši, pajūryje gulėti? Už ką tokia bausmė? Apie garsiuosius Plitvicos ežerus net nebesvajojame ir nusprendžiame šiaušt į Slovėniją. Ir šiaip keist kelionės planus, nes 7 dienas Kroatijoje neišbūsim ir galim pradėt žudyt :). 

8 diena. Labas, Slovėnija!

Taigi, nusprendėme bėgti iš Kroatijos ir pirma dienos dalis susideda tiesiog iš važiavimo nauja kryptimi. 

Slovėnija nudžiugina kiek vėsesniu oru. Jei ankstesnėje šalyje buvo apie 30, tai čia bent penkiais laipsniais vėsiau. Tikra atgaiva. Važiuojame greitkeliu, šis atrodo intensyvus, vėl atsirado daug vilkikų. Dienos tikslas yra kempingas nelabai toli Bled miestelio. Atvykom, radom, tik niekas nesakė, kad čia bus toks gražus vaizdas!

Tiesiai į kalną, kurio didingumo nuotraukos niekaip neatskleidžia. 

Juokinga istorija. Sustojame mes čia, išsitraukiame telefonus, puolame tą kalną fotografuoti ir dėl minkšto pagrindo motociklo kojelė tik smigt! Ir nuvirsta. Motociklas bei ta tvora, kurią matote nuotraukoje. Aha, su visais rankšluostukais. Visas kempingas išvertęs akis, supraskit, gi ne mes vieni sėdim žiūrėdami į kalno pusę. Aš lūžtu iš juoko taip, kad sunku kokio akmenuko ieškoti. Na, bet “žalą” atitaisėm. 

Pasistatę palapinę išėjom ieškoti bariuko, kuris turėjo būti kažkur teritorijoje, pasirodė, kad maisto jie neturi jokio, bet gali užsakyti picą. Kadangi iki parduotuvių toloka, picą mes mėgstam, tai imam tą reikalą. Slovakijoje kainos adekvačios. Picos kainavo po 8 EUR, buvo didelės ir ingerdientai tikrai kokybiški. Tai mums užteko ir pusryčiams, ir pietums ir dar vieną gabaliuką teko į pensiją išleisti. Tiesiog daug. 

Kitą dieną planuojame nuvažiuoti prie garsiojo Bled ežero, pervažiuoti Austriją (nacionaliniu parku, kad būtų gražu) ir nakvoti Čekijoje. 

Devinta diena. Austrija, kokia tu graži!

Ryte išsiruošiame Bled ežero žiūrėti. Kiek netikėta, kad įstrigome turistų kamštyje. Čia kažkaip burnoti kaip Kroatijoje nesinori. Gal ne taip karšta, o gal tie turistai ne palanginiai, kurie varo prie jūros savaitę gulėti, o siekia pahaikint, gražių vaizdų pažiūrėti nori. Padaryti nuotraukos nebuvo progos, tad tiesiog tiems, kurie nežino ko tikėtis palieku nuorodą

Vėliau trumpam stabtelime perplanuoti maršrutą, kad nereiktų grįžti pro turistų kamštuką. Žinokit smagiau, kai nereikia stovėti ar lįsti į tarpukus. 

Austrijos pasienyje patruliavo pareigūnai. Palankiai įvertinome, kad mums pamojo ir praleido be eilės. Į šalį nusileidome įspūdingu serpantinu. Po to kai šiek tiek slystelėjome, jau bijojau net mirksėt, bet ir užsimerkti nenorėjau, nes vaizdai nerealūs. Šiaip kažkaip nelabai ir turim Austrijos nuotraukų, nes važiavom slėniais, serpantinais, grožėjomės kalnais, mažytėmis pilaitėmis, tvarkingais gėlėtai kaimukais, bet nelabai kur stojome. Net savo picą sulapnojome stovėdami lietuje. Austrijos galiuką teko pavažiuoti papildomai mokama magistrale, kurioje pasitaikė daug tunelių ir taip pasiekėme Čekiją. 

Na ir smagus tas gyvenimas. Pusryčiai Slovėnijoje, pietūs Austrijoje, vakarienė Čekijoje. Fuck slow living

Čekijoje apsistojome Rožmberk miestelyje. Mažas, gražus, jaukus, turi pilį, kuri matėsi per mūsų pensiono langus. 

Pakrikštijome Rožmberką girtų piratų miestu. Mat juo vingiuoja upė labai mėgstama baidarininkų. Labai daug jų praplaukė, dalis turbūt ir nakvojo apylinkėse, todėl šlaistėsi į parduotuvę, į barus. Kažkaip jie ten mėgsta vilktis dryžuotus marškinėlius, mačiau net info centre. O kai kurie persirengę piratais. Ir linguoja sau po miestą tie girti piratai. Ryte per langą stebėjau baidarės užėmimą. Jis skambėjo maždaug taip:

Hm, negi jis tikrai nuo tilto šoks žemyn? Gi čia matosi negilu. Žinai, tikrai šoks ir man regis ant baidarės. Jup. Nušoko, dabar turistai nuo tilto filmuoja. 

Ar liko sveikas nežinau, bet baidarę apvertė 🙂

Dešimta diena. GPS pasileido plaukus

Rytas prasideda linksmybėmis. Per pusryčius palikau striukę. Grįžau, pasiėmiau ir eidama atgal į kambarį taip drąsiai įsiraunu pas kaimynus. Žiūriu, kažkoks nematytas maišas mėtosi, kaip įdomu, galvoju, iš kur Gedas jį ištraukė? Pakeliu akis, ten vyresnė pora. Sustingę ir akis išpūtę. Oi, sorry, sakau, ir pabėgau visa prunkšdama. 

Kažkaip rimtų planų nebeturime, o laiko yra, todėl mąstom šiek tiek pasivažinėti po Čekiją. Vakaro tikslas – Karlovy Vary :). Važiavimo apie 250km, tad nusprendžiam pasidaryti poilsio dieną. Tiesiog ramiai pasiekti tikslą ir įsikurti kempinge. Aha!

Važiuojam per kažkokį kaimuką ir Gedas sako, kad turėtų būt gražu, bus tiltas per ežerą. Taigi, tiltas…

Na, bet atrakcija persikelti mažu keltu irgi nebloga! 

Prieš tai dar stebėjome, kaip atvažiavo keistas, geldą primenantis džipas-kabrioletas, tada ramiai sau įvažiavo į vandenį ir nuplaukė. Hm, pasijutau lyg čekiškame komikse. 

Persikėlę turėjome tiesiog palei ežerą gražiai ir nuvažiuoti į šiaurę, bet GPS kažkodėl nusprendė mus nuvesti vėl į Austriją, o tada dar ir į Vokietiją. Čia ta netyčinė šalis. Ne tai, kad nepastebėjom, bet ai, kurį laiką leidome elgtis kaip patinka, kol jau pasidarė nebejuokinga. Bėda ta, kad greičiausiai mūsų 15 metų įrenginys pridarė klaidų, nes važiavome turimo žemėlapio pakraščiu, ne visą informaciją teisingai apdorojo. Kaip ten bebūtų, vietos man pasirodė gana gražios, miestas, kurio pakraštį kabinome – regis Passau – įspūdingas ir norėčiau vien į jį sugrįžti.

Po tokių linksmų kuriozų grįžome į Čekija, bet diena jau gavosi ne poilsio, o 10 valandų ant motociklo. Stebitės? Aš tai ne! Man atrodo, kad nebuvo dar poilsio dienų, per kurias gulėtume bambas išvertę. Karlovy Vary pasiekėme jau temstant, trumpam sustoję pasigūglinome kempingą ir pirmyn. Šį kartą Gedas jau dėjo iPhone su Google navigaciją ir gražutis mus iki kempingo atvedė, ačiū! Tik štai jis buvo kitoje upės pusėje. Gal Čekijoje ir įprasta sava transporto priemone perplaukti vandenis, matėm gi, bet Varadero, deja, kaip doras katinas, į upę nelipa. Visgi kelio ženklai rodė, kad už 10km bus dar kempingų. Važiuojam! Viena prašokam, nes bliam, niekad nesuprasi ar jie rodykles pasikabina prieš posūkį, ar jau ant jo, ar už jo. Tad iš trečio karto pataikom į kažkokį, Gedas nueina aiškintis, grįžta su raktais. Ai, sako, kambarį paėmiau. Kambarys kempingo registratūros pastate ne liuksas, bet yra privatus dušas ir nereiks statyt palapinės, tad ++. Dar nusileidžiam į vietinį restoraną pavakarieniauti. Creepy jis toks, bet šeria skaniai. 

Tuo “poilsio” diena ir baigiasi. 

Vienuolikta diena. Guolis ir lietus

Tiksliai žinome, kur važiuosime, nes užsirezervavome būdą kempinge dviems naktims šalia Adršpacho. Tikslas yra vieną dieną skirti jam. Jau kartą buvom, patiko tiek, kad galima ir vėl aplankyti.

Važiuojasi neblogai, vėsu, tad ta džiugia nata Gedas sugalvoja pasikeisti rato guolį. Užsukam į sugūglintą moto parduotuvę, jie nieko neturi, bet pasiunčia mus į kitą miestą. Atvažiuojam lyg ir ieškodami motociklų prekių, bet pasirodo tai yra guolių parduotuvė, ok, panašią čia Vilniuje turime savo gatvėje ir teko ne kartą lankytis. Nuperka ko reikia ir atvažiuojam į prekybos centro aikštelę. Vienoje pusėje ala senukai, su mintimi, kad jei prireiks kokio įrankio, kitoje, kažkas panašaus į didelę maksimą. Tad aš išeinu paslampinėti ir bandelių nupirkti, o Gedas ardo ratą. 

Po valandos judame į priekį. Šiaip diena man sunkoka, nes kažkodėl blogai jaučiuosi, truputį pykina, pradeda lyti ir pasidaro šalta. Nelabai ir bepamenu kaip ten ėjosi, turbūt nieko labai įdomaus nenutiko iki kol vakare sėkmingai pasiekėme savo kempingą ir va tokią būdelę:

Šis kempingas gal ir nebuvo jaukiausias kelionėje, bet žmonių tikrai mažiausiai. Jokių eilių prie dušų, jokio pasibaigusio vandens boileryje, rami lauko virtuvės erdvė. 

Dvylikta diena. Adršpach

Ryte susiruošiame į uolų parką. Mhh, matosi, kad per keturis metus ši vieta tapo gerokai populiaresnė. Daug daugiau žmonių. 

Vėliau padarau išvadą, kad visgi, gal jų ir anksčiau tiek buvo. Tiesiog mes lankėmės ne savaitgalį ir įėjome per kitą įėjimą, o prie jo net ir šį kartą (ten išėjom) nebuvo jokių eilių. Tad visi turistai daugiau renkasi pačiame Adršpache ir eina mažesnį ratą kur sukoncentruotas visas gražumas. 

Parkas vis dar fainas, nors kitą kartą gal jau reiktų Čekišką rojų išmėginti.

Po pasivaikščiojimo apsičiupinėjome, kad neturime valgyti ir pačiame Adršpache nėra parduotuvės, bet yra gretimame kaimelyje, kur gyvenom prieš 4 metus. Sėdam ir važiuojam. Nejaukiai. Nes iki parko atkeliavom be moto aprangos (tik pirštinės ir šalmas), tad kaip niekada jaučiausi lengva ir nuoga :). 

Ir miestelyje, laba diena, bet atsimušam į užrakintas duris. Europa gi, čia sekmadieniais niekas nedirba. Įvertini tada tą privalumą gyventi šalia visaparės maksės. Pasigūglinam, kad netoli Lenkijoje yra parduotuvė, bet jau bevažiuodami pamatėm tokia mažytę skylutę su fainute azijiete. Only cash (kartojuosi, kad vis dar lakstom su popierėliais ir geležėlėm), ir kol Gedas važiuoja iki bankomato, aš renkuosi iš to kas yra, o nelabai kas, bet ką jau čia, panašu, kad badu nemirsim. Randu konservuotų čili paprikų, įmetu vyrui. Prie kasos mergytė išverčia akis. Čia Čili! Maždaug, ei, žmonės iš Europos, ar žinot, ką darot? Galiausiai ji mus net išlydi į lauką ir pamojuoja :). 

Valgymo ypatumai. Kempinge Gedas gamina vakarienę. Verda makaronus, įpjausto dešrelių. Mmmm galvoju, studentiškai, bet skaniai čia bus! Ir tada atidaro skarbonkę ir man šaukiant “neeee, palaaaaa” suverčia kažkokį guliašą. Bent taip vadinasi, o atrodo kaip ruda pliurzė.  Fak, pasakė žmogus, kuriam nepatinka padažai ir kitokie glitėsiai. Nu kodėl??? O taip skaniai galvojau valgysiu aš tuos makarus.:) Receptas čia toks, sako jis man. 😀

Trylikta diena. Kreivas miškas

Prasideda nuovargis ir nedamiegitas. 3 minutes pasvarstę ar važiuojam, ar dar vieną naktį liekam, nusprendžiam leistis į kelią. Minėtas motociklininkų žemėlapis pasufleravo dar vieną įdomią vietą – kreivą mišką Lenkijoje. Ir kodėl ne?

Visą dieną važiuojam be nuotykių ir vakarop atsirandam čia. 

Niekas nežino, kodėl Crooked Forest yra toks. Yra tik teorijos. Jei svarstote, ar verta važiuoti, tai žinokit, kad vaizdas įdomus, tačiau jo nėra daug. Praktiškai didelė dalis ir matosi nuotraukoje. Bet nuotaika truputį mistinė. 

Šalia prisėdę susirandam, kur miegosime (pensione prie ežero) ir sklandžiai apsipirkę įsikuriam. Įspūdžių gal kiek ir mažiau, nei kelionės pradžioje, bet nesinori rašyti apie nuobodžius ir lėtus, bei apkrautus Lenkijos kelius. 

Keturiolikta diena. Bandom pasiekti Griunvaldo mūšio lauką

Ne tai, kad tas Žalgirio mūšio laukas labai įdomus, bet kodėl gi neužsidėjus pliusiuko? Nusprendžiam važiuoti į jį. 

Kadangi ryte kavos neturėjom, tai dar stojam pirmoje pasitaikiusioje degalinėje. Susišaunam kofeino, patikrinam tepalą, Gedas šiek tiek dar įpila ir važiuojam. Kažkuriame žiede muistosi. Klausiu kas yra? Pakojis kažkoks slidus, sako. Dar vienas žiedas ir girdžiu tik blet. Pametėm tepalo bako kamštuką. 

Stojam į šalikelę, pro šalį šnioja furos, Gedas išeina ieškoti parduotuvės. Planas yra nusipirkti kažkokio epoksidinio metalo ir užklijuoti.

Gal po pusvalandžio grįžta su… Kiniškais garbanotais makaronais ir super klijais. Jutūbe gali, galim ir mes! Na ir visai neblogai sekasi, nepaisant to, kad žmonės keistai žiūri į mane trupinančią makaronus :). Patys kalti, kad jutūbo nematė. Nenuvilsiu, viskas pavyko. 

Kadangi Gedas sakė, kad tiesiog bako neužsuko, kamštuką pasidėjo ant kuprinės, tai įkalbėjau grįžti į degalinę ir paieškoti. Jei nukrito iš karto, dar yra šansų rasti. Važiuojam 10km atgal, per nuolat miestukuose susidarančius furų stabdžius. Olė olė, mažutis guli ir laukia grįžtančių. Ar galite nuneigti, kad tai sėkmė? Ar galite numanyti kaip žmogus džiaugiasi ant žemės radęs tokį šudeliuką? 😀

Taigi, sugaišę gal 1,5h važiuojam to Žalgirio mūšio lauko pažiūrėti. Tik čia dedasi kažkokia pieva. Tai GPS užveda į lankas, nes vėl neturim pilno žemėlapio, tai apvažiavimas, tai kelio darbai ir mes niekaip nepriartėjam prie tikslo, o jau vakaras. Velniop. Miegam Gdanske? Užsirezervuojame kone brangiausią šioje kelionėje vietą ir dar po valandos atsiduriame miesto miegamuosiuose rajonuose ir dar viename vestuviniame dvarelyje. Čia pat, pro salės duris matosi, kad turbūt būsima nuotaka, užsivilkusi pasijonį su lankais, matuojasi kokie tarpai turi būti tarp staliukų. 

Pasivaikštom iki vietinės picerijos ir suplanuojame, kad kitą naktį miegosime kažkur prie Gizycko. 

Penkiolikta diena. Namo namo

Pagaliau normaliai išsimiegojome. Gal, kad viešbutyje čiužinys buvo kietas? Išsiruošiame į kelią ir kadangi šiandien jau einasi neblogai, Gedas sumano vėl išardyti ratą ir viską sutepti. Ok. Tepaluoti vyrai gi yra seksi. Operacija tokia viens du trys, tad dar iki pietų pasiekiame Griunvaldo lauką ir kiek toliau visą tam sukurtą turistinį kompleksą. Atvažiuoji, nulupa už stovėjimą, tada randi barą ir šudeliukų kioskelį. Kažkur yra muziejus, į kurį eiti nesigundėm, bet pasivaikščiojom iki memorialo. Visą vietą galima nusakyti dvejopai. Rinktis jums. Arba taip:

Arba šitaip:

Pirmas variantas geresnis, ane? O dar tos gėlytės sukasi. Mmmm. Yra ir pramogų. Pvz., už 2 zlotus pašaudyti ši kreivo lanko. Klausia manęs ar noriu, aš sakau, kad jei turėčiau du zlotus, tai eičiau į tuliką. Sukrapštėm monetų, spėkit ką rinkausi?

Taigi va, išlendu iš wc ir Gedas sėdi toks, šypsosi nežymiai. Sako, žinai, mūsų tempais, tai per arti tie kempingai, išrūtinau GPS iki namų. 

Namai ta namai. Man patinka mintis, kad iki atostogų galo dar turėsim kelias dienas atsigauti, nes fiziškai tokios kelionės nėra lengvos, o ir prie laiko skirtumo, nors tik valanda, per dvi savaites pripratom. 

Grįžti nebuvo labai lengva, nes atvėso. Lijo. Jau buvo tamsu, pradėjo jaustis nuovargis. Ko gero tai diena, kuomet daugiausiai nuvažiavome. 


Tokia tad kelionė. Kartais galima pagalvoti, kad tik važiuojam važiuojam ir nieko nepamatom, neužsukam į turistinius objektus paspoksoti, maždaug va buvot Kroatijoje, bet nebuvot Plitvicos ežerų pažiūrėti? 

Taigi, ką matėm? Nuostabią Bosnijos ir Hercogovinos gamtą. Sakyčiau ji man patiko didžiausią įspūdį šioje kelionėje. Žymųjį Kroatijos pajūrio kelią, mėlyną jūrą ir puikius akmeninius kaimelius. Aplankėm du karstinius ir įspūdingus ežerus. Matėm nerealų Slovėnijos ir Austrijos kraštovaizdį ir pasižadėjom šioms šalims skirti daugiau dėmesio. Aplankėm Bled ežerą Slovėnijoje. Apturėjome čekišką nuotykį persikelti keltuku. Vėl aplankėme Adršpacho parką. Pažiūrėjome kreivą mišką ir Žalgirio mūšio vietą. Tad sakyčiau į kelionę sutilpo ne tik tie visi kiti svarbūs dalykai – ištvermė, santykiai, sutinkami žmonės, įdomūs personažai, nuotykiai – bet, ir šiek tiek POI (points of interest). Man tai buvo viena įdomesnių išvykų, o lankytų šalių žemėlapį galiu įsmeigti 5 smeigtukus, nes tiek į tiek šalių įžengiau pirmą kartą. 

Dar šiek tiek kankina kelionės pagirios. Keista rytais, kad nereikia pakuotis ir važiuoti. Dar savaitė kita, išsikrausim daiktus ir liks tik šis tekstas prisiminimui :).

Tą pačią istoriją Gedo akimis galite perskaityti čia ir įsitikinti, kad nieko nemelavau 🙂

3 thoughts on “Kaip mes keliavome mėlynos jūros pasižiūrėti, arba 5492 km pasivažinėjimas motociklu”

  1. Hey! Perskaičiau per kelis prisėdimus skirtingomis dienomis!

    Labai patiko skaityti apie Jūsų nuotykius, keistenius nutikimus. Joo, vis tik suprantu Tave dėl aukščio baimės – serpantinais važiuojant ir aš meldžiuosi ar užsimerkiu, kai nesu už vairo.

    Ir paskaičius suprantu, kad ir Europoje, velniai, yra ką pamatyti, atrasti ir nebūtinai viskas per vieną kartą! Reikia tik sėsti ir važiuoti. Su automobiliu, kiek komforto 😀

Leave a Reply to Rut Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *