Iš paslaptingo sąsiuvinuko

Teisybę Jis sakė. Visą kelionę visai nepaslaptingai aš rašiau. Į sąsiuvinuką. Nieko ypatingo. Kas nutiko. Kur nutiko. Kur miegojom ir ką matėm. Ir esu pagauta daug kur su tuo sąsiuvinuku. Štai:




Nerašysiu čia jums visko visko iš jojo. Bet tiesiog istorijai papasakosiu šiek tiek kaip ten viskas buvo. Remdamasi užrašais.
Tiems kas laukė, tiems kam rūpi, tiems, kam įdomu.
2010 09 05 Keltas į Kylį
Lenktynės baigėsi. Kas bus toliau? Nežinia. Bet užtatai žinia kas buvo. Baisiai daug bėgimo: penktadienio naktis, trečia valanda ryto (vadinasi jau šeštadienis) ir klausimas: pamiegam ar varom iki galo? O varymas tik su “bulgarke” ir “svarke”. Vardan sveikų galūnių. Pamiegam. Šeštadienis. Devinta ryto. Pradedam tikrą bėgimo maratoną. BĖGAM. LEKIAM. Virinam. Kalam. Sukam. Pjaunam. Dažom. Ieškom. Dar kartą ieškom. Ir dar ir dar ir dar. Trečią po pietų paaiškėja, kad kartu daiktų nespėsim susirinkti. Esu su G. mama iškomandiruojama namo to padaryti. Desperatiškai (oi tikrai taip!) tą darau. Renku renku renku. Ką pamiršau! Ką? Nerandu pompos, pamirštu pypkių tabaką. Daiktų per daug. Niekas netelpa!
Grįžus paaiškėja, kad dviračiai dar neturi stabdžių. Kad dviračių dar iš viso nėra! Nėra bėgių. Nėra vairų. Iki išvažiavimo (spėti į keltą) liko valanda. Jėga. Po valandos vis dar nebaigti. Nusprendžiam važiuot. Užbaigsime viską Kylije. Į keltą kaip nors pasikrausime.
45min vėluojam nuo pasiskirto deadlaino, dviračiai ant stogo. Bagažinė pilna daiktų. Salone dviračio priekaba. Aš po ja. Važiuojam į Klaipėdą. Lenkti nieko negalime. Krovinys ant stogo. Spėsim spėsim spėsim!!!
Randam tarptautinę perkėlą likus pusei valandos iki registracijos pabaigos.
Savaitės kulminacija čia ir paaiškėja – priekaba neveikia. Griūna, krenta. Kartu su dviračiu. G. varo dviratį su nelaimėle. Aš stumiu kitą. Mašinų eilėje stovintiems tai turėtų atrodyti juokingai, bet po tokios savaitės man jau visiškai px. Mums liepia varytis į viršų. Ok. Kalniukas tais vartais nemenkas. Ir dar grublėtas. Dar dar dar dar. Dar dar dar dar dardam. Nuo priekyje einančio G. krovinio krenta daiktai. Aš viena ranka spaudžiu bilietus, renku daiktus ir varau saviškę velnio mašiną. Beveik dantyse kaupiasi krentantys daiktai. Ir čia atsisuka vairo traukės varžtas. Ir triratuko priekiniai ratai nusprendė žaisti kas sau. Bl bl bla. Vairuoju juos abu! Su visais daiktais rankose ir dantyse. Beveik verkiu. G. Padėti negali, nes jis kovoja su saviškiu ir griūnančia priekaba. Visa tai vyksta viduryje to kalno. Nusigaunam iki nurodytos vietos. Į spintelę sukrovėm daiktus. Klaida. Nes miegmaišiai ar bent dekutis būtų pravertę.
Vietos maždaug 40kv m ploto kambariukę. Tokios kaip autobuse. Plaukiam. Reikia pamiegoti. Nusprendžiu tai padaryti tiesiai ant žemės. Po kojomis G. ir kitiems. O ką?
Kelte siautėja gauja Marijampolės-Šiaulių-ir pan. mašinų varinėtojų ir furistų gauja. Sąsiuvinuke turiu atskirą istoriją apie juos. Visas keltas smirda alkoholiu. Dieną geriau. Šildomės saulytėje, stebim vandenį, rūkom…

2010 09 06 Kylis
Naujas rytas. 14.20 mūsų laiku. Valanda mažiau vietiniu. Rytas tikrai neatrodo šviesus. Nekenčiu šitų dviračių. Nenoriu jais važiuoti. Bijau pasakyti tai G. Gaila įdėto darbo ir laiko.
Vakar išlipant iš kelto buvau panikos režime. Visų pirma, todėl, kad dviratininkams nebuvo jokio atskiro pranešimo pro kur ir kaip išeiti. Ir dėl to, kad dviračiai vis dar yra stumiami.
Stumiu. Matau. Tuoj nukris ratas. Uosto teritorija. Lekia furos. Įsivarom į aikštelę. Einam remontuoti. Et. G. padarė, kad dviračiai važiuotų, bet nuo daiktų gausos jie tik virsta. Valdyti sunku. Nesusitvarkau nei su stabdžiais, nei su bėgiais. Ieškom kur miegoti. Su dviračiu nesugebu įvažiuoti į kalniuką. Išsiploju. Tiesia į gatvę. Gerai, kad tai yra trečia valanda nakties ir nėra mašinų. O gal miegam ten? Ok. Ir vėl negaliu įmint šito daikto į kalniuką. PRADEDU RĖKTI ANT DVIRAČIO. Užsiropščiu. G. dvirka jau miau. Sugedo. Jau. Miegam medžiuose (su hamakais) tarp dviejų futbolo stadionų. Naktį šalta kojoms. Prabundam tik apie 12 val. Peržiūrim savo daiktus. Beveik viską išmetam. Kas toliau? Nežinau. G. futbolo aikštelėje taiso juos.

2010 09 07 Hamburgas
Aha, taigi sustojau ties tuo, kad G. taiso dviračius. Velnio mašinas. Važiuojam. Maždaug 100m nuriedėjus G. išvirsta į gatvę. Su dviračiu. Su priekaba. Omg. Tikrai. OMG! Fuck.
Ok (ar tikrai ok?), varom toliau. Iki parduotuvės. Čia aš išdrįstu ir pareiškiu, kad nenoriu, NENORIU, važiuoti šitais dviračiais! Mano nuostabai, G. sako, kad irgi nenori. Ką daryti? Nuvažiuojam į kaži kokį miškelį-parkelį prie minėtos parduotuvės. Išmetam dar daiktų. Tiek, kad likutis tilptų į dvi kuprines. Gaila. Visko. Batų. Šalmų (kaip paaiškėjo – niekas tokių Europoj nedėvi). Gaila. Ypač dviračių. Tiek litų gi sukištą. Jėgų. Laiko. Ai…
Kuprines ant pečių! Į kelią! Knygyne nusiperkame Kylio žemėlapį. Pats lieviausias per visą kelionę. Jame net nesužymėtos gatvės. Radom centrą. Macdonalde sužinome, kad Vokietijoj free wi-fi nebūna. Kainos atrodo nežmoniškos. Prisijungti prie kažkokio neto valandai – 8 eurai. Randam interneto kavinę. Keista tokia. Kaina – 0,90 euro už 0,5 valandos. Stoty paklausėm, kiek traukinys iki Hamburgo. 20 eurų. Nea, tranzuosim.
Einam ieškoti nakvynės vietos. Ir ką? Pagal žemėlapį surandame parką. O parke narkomanai suka žolę, šalia luošys ir prostitutė. Prisėdam prie šitos chebros. Geriam alų.
Einam toliau. Sutinkam ežiuką. O dar toliau randam maždaug 10kv m bruzgynėlį. Čia kabinamės hamakus. Pernakvojam. Ryte bandom rast iš kur tranzuot. Pasimetėm. Nepatiko. Nusiminę einam į stotį. Varysim už tuos po 20 eurų.
Šalia stoties mus pasigauna porelė. Sako, važiuojam į Hamburgą už 6 eurus. Atseit, kaži koks tai grupinis bilietas. Kur gi čia atsisakysi. Važiuojam! Sutariam susitikt po pusvalandžio. Tuo tarpu sakau pasinaudosiu tuliku. Čia prasidėjo mano mygtukiniai tūlikiniai nuotykiai. Sugebu įmest eurocentų. Įeit ir pasinaudot. O kaip išeit? Nieko man suprantama kalba nėra! Kaži koks didelis žalia s mygtukas. Gal išėjimui? Spaudžiu. Įsijungia aliarmo signalas. Klykia visa stotis. Kažkaip suprantu tada, kad tas mechanizmas pro kurį įėjau, atgalios veikia paprastai. Tiesiog reikia eit. Sprunku. Kažkoks vokietis manęs paklausia ko tais apie aliarmą. Bėgu. Pabėgu. Nieko nežinau.
Tai va. Sutaupę apie 100 lt patekom į kitą miestą.
Pasinaudojom kekšių internetu. Dabar rašau į sąsiuvinį, sėdim skvere ir verdam kavą.
2010 09 08 Kažkur už Hamburgo, pakeliui į Bremeną
Vakarykštė diena buvo ilga. Pagėrę minėtos kavos sugalvojome, kad daiktus reikia palikti stoties daiktų saugykloje.  4 eurai už 6 valandas (vėliau pasirodė, kad Hamburgo saugykla buvo pati brangiausia iš visų mūsų naudotų). Stotis tai tokia paliekanti įspūdį:

Išėjom pamaklinėti po miestą. Hamburgas yra nerealaus grožio. Turi visko. Net raudonų žibintų kvartalą į kurį patenkame pagal adresą ieškodami pigiausio hostelio. Deja, pigios nakvynės vietos visiškai užkištos. Čia sekė ilgas ir sunkus reidas po naktinį Hamburgą. Ieškosime parko. Daiktų grįžtame su metro. Tai bent atrakcija. Mat bilietėlį nusipirkome, o ką su juo daryt, tai taip ir nesupratome. Cha. O tada buvo ilgas, ilgas, ILGAS, ilgas, ilgas, ilgas, ilgas visokių krūmynų tikrinimas. Kur miegoti? Užėjom kėdžių kapines, kurios iš tiesų visai ne kapinės. Aš visiškai nusipisusi esu pasiruošusi gulti bet kur. Čia ir dabar. Tas sugriūname iščiustytame parkiuke. Po gluosniu ilgašakiu. Spėju mus tiesiog, kaip kokius bomžus – visi paliko ramybėje. Jaukiai pamiegojome to medžio prieglobstyje.

Ryte traukiame pirkti dėvėtų dviračių.  Maloniai aptarnauti (G. viską aprašė gi!), išleidę 250 eurų riedame į Bremeną!

2010 09 09 Vis dar pakeliui į Bremeną
Man sunku minti. Neturiu gi aš sportinės formos. Sunku man!
Vakar miegojom kukurūzuose.

Vokiečių kukurūzai, tai oho! Virš galvos! Tankūs. Kieti miegoti. Ir labai purvina. Baisu ir pasiklysti, kai eini siusiot. Iš nemalonumų – naktį labai lijo. Tentas, pasirodo, yra kiauras. Pabudom šlapi, purvini ir pikti. Minam į Bremeną. Svajoju apie dušą. Keliukai geri.
2010 09 09 Vis dar pakeliui į Bremeną. Kempingas.
Dušas! Dušas kempinge. 6 min už 0,5 euro. Man per šaltas. O ir apšvietimas per menkas. Čia patiriu eilinį mygtukų nuotykį. Ateinu į dušą. Patenkinta, kaip čia maudysiuosi! Jėga jėga. Nusirengiu. Kaip žinia, maudymuisi. Reiškiasi nuogai. Atsistoju. Spaudžiu mygtuką start. Ir. Nieko. Visiškai. Paspaudžioju viską ką galiu. Apsirengiu. Šalia dušo randu lipduką su bangelėmis. Šalia kaži kokios dėželės su skylute monetoms – irgi toks lipdukas. Suvedu galus, kad dušas yra mokamas. Pareinu patempus lūpą. G. pasijuokia ir iškeliauja čekint. Grįžęs papasakoja man, kaip viskuo naudotis. Nusiplaunu bomžo kvapą. Įsikuriam. Lyja. Naktį ateina kažkoks vokietis ir siūlo miegoti kemperyje. Kai jau esam viską pasistatę? Nea.

Iki šio kempingo važiavom ilgai ilgai, klydinėjom, vargom… Senukas pamatęs mus su žemėlapiu pripuolė aiškint kažką. G.: “do you speak english?”, tas: “ya” ir toliau sau varo vokiškai. Valgėm nerealiai skanių kebabų. Lietuvoje šio maisto tikrai nebesinorės.
Bremeną pasieksime važiuodami vien spec. takais. Dviratininkus praleidžia net furistai. Pamatę už 100m.
Kas ten dar? Sėdim kempinge prie rozetės. Kraunam telefonus, G. montuoja pradurtą padangą ir perstipinuoja ratą.
2010 09 10 Vis dar pakeliui į Bremeną
Kempinge pamiegojom, kaip kūdikėliai. Išsiprausėm. Susipakavom. Riedam. Antrą kartą paragavom kebabų. Dieviški. Toliau mano sąsiuvinuke aprašyti vokiški vairuotojai. Tai šitą ir praleisiu.
2010 09 11 Bremenas. Skalbykla
Taigi, vakar pasiekėme Bremeną. Visiškai kitoks nei Hamburgas. Kosmopolitiškesnis. Tulike yra ir angliški užrašai. Nusifotografuoju prie Bremeno muzikantų. Nors didžiausią įspūdį man paliko internet cafe. Jose dirba, kažkokie juodaodžių, indų ir turkų hibridai. Tas man netrukdo. Bet pati aplinka dažniausiai prikišta visokių smulkmenėlių ir keistokokų dalykėlių. Visos programos vokiškos. Ir iš jų nieko gero. Kuo išrarint failą? Aš ten prie vieno pc bandžiau padirbti, tai beveik apsiverkiau. Niekas neveikia. Niekas! O laikas tiksi. Pasižadėjau sau niekada nenaudoti lietuviškai išverstų programų versijų jei tik galiu nenaudoti. Patikėkite, tai žiauru. Ta kavinė man įstrigo, nes pasijutau visiška pc lochė, kuri net nesugeba atidaryt naršyklės.
Nakvojom parke. Didelis toks. Kiek į Vingio panašus. Išsimiegojom. O dabar sėdim skalbykloje, kurioje aš du kartus pašiurpinau vokietukus. Pirmas kartas: nusprendžiau išsisklalbt dėvimą maikutę, tad ją ir nusirengiau. Pro šalį važiavęs dviračiu vyrukas vos neįvarė į langą. Apsirengiau kitą. Tada. Tada sugalvojau ir kelnes skalbt. Užsivyniojau dekį ir nusimoviau. Tai visi ten buvę turkai tik ir zujo aplink. Vienas G. paklausė ar man šalta, kad su dekiu?

2010 09 12 Pakeliui į Oldenburgą
Išsiskalbę varėm lauk iš Bremeno. Oi ne, meluoju, dar užsukom į kitą internet cafe. Šį kartą pas normalius indus. Netas pigesnis. Kompai greitesni. Apsiėjome be nuotykių.
Riedėdami link Oldenburgo permiegojome gana viešoje pakelėje. Ir ką?
2010 09 12 Oldenburgas
Rūkom pypkes prie stoties. Keistuoliai. Hekeberis Finas prašo išmaldos. Aš jam sakau “nieko nesuprantu”. Lietuviškai. Jis sako: “aaa” ir nueina. Sekmadienis. Niekas nedirba. Net seksšopai. Kur visų šitų dviračių savininkai?

Čia tik viena aikštelė. 360 laipsnių kampu apsisukant, gali pamatyti dar 3 tokias ir kokias 6 mažesnes. Ir tai vienoje vietoje. Prie autobusų stoties. Tram param. Prireikia interneto. O čia jis apjungtas su kazino. Labai trumpam reikia. Tai G. lieka prie dviračių. Aš užbėgu. Sakau mergaitei: “i need internet”, o ji atsakyt man nemoka, tai nuveda prie kompiuterio, parodo skylutę, į kurią mesti monetas ir palieka. Monetas į kompiuterį! Čia aš lieku apšalus, bet sugebu parašyti reikalingą laišką. Uf.
2010 09 13 Esterwegen
Vakarykštė diena padovanojo apie 70 numintų km. Ir dar daug lietaus. Nakvojimui radom jaukų miškutį. Susikūrėm nelegalų laužiuką (vienintelį per visą kelionę). Džiovinom daiktus. Ryte pažadino kertamo miško garsas. Apie sutiktą eigulį G. jau parašė. Apie traktoriuką, kuris spontaniškai valo kelią prie  nosį – taip pat.
Toliau minam mažais žaviais miestukais. Jauki šalis ta Vokietija.
2010 09 14 Mappen
Vakar važiavom linksmai. Aš baisiai užsimaniau sūrio. Nusiaubėm mažo miestelio prekybcentrį. Jo majo kiek ten sūrio. Per raciją klausiu G. ar sūris labai genda, o tas man atsako, kas neišpirkčiau visos parduotuvės. Neišpirkau. Paėmiau tik 4 rūšis :).Tai va. O dar po dviejų alaus visai linksma pasidarė, tad pratęsėm mynimą link Mappen, kur suplanavom surasti kempingą. Kadangi truputį susibalamutijom tarp ženkliukų, tai susistabdėm dviratininką ir paklausėm kelio. Tas pabandė kaži ką aiškinti, ai numojo ranka ir sako: “follow me”. Ir kad skuodžia per miestą, kad skuodžia. Pristatė mus į kempingą ir nuvažiavo savo keliais. Kempinge cirkelis: šiltas vanduo mokamas. Įmeti pinigų – pradeda bėgt. Gal. Bent jau man tai bėgo, tai nebėgo. Išsimaudžiau pusiau šaltai ir vėl pustamsyje. Tiesa, šį kartą į dušą pasiėmiau prožiką. Na man patinka ne apgraibomis, nu. Beje, net ir ta blanki šviesa, maudantis ar šikant (atsiprašau) užgęsta. Tenka pašokinėt, ar eit vėl įsijungti. Pats kempingas – nušienauta pievelė prie upės. Mus aplankė antys, lakstė zuikeliai.
Ryte oras fu fu fu. Laukiu prie perkybcentrio G. kuris nuėjo pirkti lietpalčių. Pila pila pila. Jau 14 val, o dar nepajudėjom. Beje, rotušė šiame miestuke iš ties graži. 17a. pastatas buvo vertas fotoaparato.

Šiandien tikimės pasiekti Nyderlandus.
2010 09 15 Nyderlandai. De Krim
Vakar kirtom Nyderlandų sieną. Oras ojėjė. Lyja ir pučia. Su lyg Vokietija baigėsi ir medžiai. Paaiškėjo, kad Nyderlandai tikrai vėjų šalis. Neveltui malūnų prisistatę visur, kur tik gali. Ir tų  elektrai gaminti, ir dekoratyvinių.

Per tuos vėjus kasamės gal 30 km tik per dieną. Užsukam į pakelės užeigą. Įperkam tik kavos ir sriubos – 10 eurų. Jau daug km nematėm nė vienos maisto prekių parduotuvės. Ką valgysim? Kur miegosim? Kas čia per šalis? Ak, turim dar vieną skarbą konservų.
Miegam pakeliai. Šlapia. Daug laukinių tarakonų. Rytą rengiamės šlapiuosius. Džiovinsim ant savęs. Šitoj šaly nėra net kur pamyžti (atsiprašau). Kiekvienas krūmas aptvertas spygliuota tvora. Legalių tualetų irgi dar nė neteko matyti. Nyderlandai yra didelė pieva. O viduryje pievos kažkaip tūpt nesinori.
2010 09 16 Netoli Zwolle
Per tą su… malūnininkų vėją nukeliavom visai nedaug. Kiek pavažiuoji, tiek anas nupučia atgal:). Zwolle jau netoli. Ten ieškosime interneto.
Miegojome ir vėl pakelėje. Ir vėl užpylė lietus. Ir vėl miegmaišiai šlapi. Bet šiandien saulė šviečia, tad nuotaika gera. Per NL nusikasėme 60km ir beveik nepastebėjome šiukšliadėžių. Olandai visi kaip vienas išsižioję. Nu tokie mauminėtojai: eee. Net kelio ženklai, kaip vaikams. Nebaisiai kol kas žavi ši šalis. Tikėsimės toliau bus įdomiau.
2010 09 16 Zwolle
NL pasitaisė bent tuo, kad turi internetą. Kitą vertus visą dieną praleisti Makdonalde (reikia padirbėti) nėra pati maloniausia kelionės dalis.
2010 09 17 Pakeliui į Apeldoorf’ą
Sėdim prie prekybcentrio (retenybė), geriam hoeagardeną ir šildomės saulytėje. Toliau nuo sienos jie nėra tokie maumai. Vakar sustojom ir G. atliko man dviratėlio servisą. Kiek pravažiavo Nyderlandų gyventojų – tiek prasižioję. Neaišku ar iš prigimties tokie, ar todėl, kad G. pedalus su plyta kalė, ar dar kokia slapta priežastis. Miegojome miškiuke. Lijo, bet šį kartą stebuklingai likom sausi. Ieškosim skalbyklos.
2010 09 18 Nebetoli Ede
Vakar dar nepasiekę Apeldroorfo užsukome į kempingą. Paklausti ar galim pasinaudoti dušu. Ponia kelis kartus iškišo galvą. Tuoj tuoj paklausiu. Tuoj tuoj paskambinsiu. Tuoj tuoj. Tada išlindo toks dėdė, kuris sakė, kad gi galim maudytis, tik spec. žetonų reikia nusipirkti. Vienas – 60 eurocentų. Maždaug 4min karšto vandens. Dargi jis paklausė, kur mes miegam. Sakėm, pakelėse, tai prisakė taip nedaryt, nes mus gali suėsti laukiniai žvėrys ir šiaip visko gali nutikti. Miegoti reikia tik kempinguose.
Na o aš nebūčiau aš jei mano maudynės duše imtų ir apsieitų be nuotykių. Ateinu į kabiną. Nusirengiu nuogučiukė. Metu tą žetoną. O ans iškrenta. Per kitą skylutę, tokią, kur grąžai. Vėl metu. Vėl iškrenta. Ir vėl ir vėl ir vėl. O tada, eilinį kartą metant – opt ir įkrenta. Pradeda bėgt šiltas vanduo. Prausiuosi sau. Plaunu savo plaukus ir ten taip toliau. Laikas baigėsi. Reik mest kitą žetoną. Mat vanduo tik šaltas teka. O aš visa muiluota, praustis dar nebaigus. Metu žetoną. Ir istorija kartojasi. Anas iškrenta ir iškrenta, ir iškrenta. Man jau ir šalta, ir šiaip nesmagu. O dar tas dėdulė pradėjo už durų brazdintis ir rėkaliot kažką apie žetonus. Kadangi aš nuoga, ir šiaip gėda, tai rėkiu jam, kad man viskas ok, ir maudausi po lediniu vandeniu. Bet jis neatstoja, kažiką ten rėkalioja ir per durų viršų iškiša man kitą žetoną. Paimu, anas išsinešdina, o jo žetonas iškritinėja taip pat, kaip ir senieji. Pagaliau įkrenta. Baigiu praustis šiltai. Uffff. Sunkus tas gyvenimas.
Atvažiavom į Apeldoorfą. Šiaip taip radom turistų informaciją su neaiškia iškaba. Ten G. sužinojo, kad mieste nėra savitarnos skalbyklų, bet yra kažkokie benamių namai, kur galima viską išsiplauti. Ratais ratais ieškome tos vietos. Paklausiam eismo reguliuotojos. Kol ta mums aiškina – visas eismas stovi. Ir ką? Randam mes tą mistinę vietelę. Kiemas pilnas įvairaus plauko faunos. Visų akys sublizga mums įriedėjus. Paklausiam kažkokio kostiumuoto dėdės. Tas pasako, kad jo jo, čia čia, bet ne savitarna, tad skalbinius atiduotų tik pirmadienį. Ak. Negalim tiek laukti. Ačiū ačiū.
Pasisukinėjam po miestą ir patraukiam lauk. Pasidarom pikniką prie kažkokio viešbučio. Visi spokso. Kai kas linki gero apetito. Miegam ir vėl pakelėje. Šaltokoka, bet bent jau nelijo.
Vis dar ta pati diena. Kažkur
Ede pasiekėme greitai. Užtrukome jame ilgai. Čia buvo parduotuvių, kur pirkom pirštinių ir liemenę. Kedžio šarvų ir savo dviračių spalvos. Buvo čia ir turgus su šviežiomis braškėmis. Braškių skonio, o ne vandens.

Beje, Olandijoje sužinojau iš kur atsiranda Jonagoldai (tie skanūs obuoliai):

Mačiau kengūrą:

Ir kvadratinius medžius:

Kažkokiam kaime užtikom mašinkioskį, kuriame kepė žuvį. Žuvis skani.
2010 09 19 Tilburg
Oho kiek jau visko pasikeitė nuo paskutinių mano užrašų. Vakar gi sekėm sekėm dviračių ženkliukus aplink Tiel ir patekom į tokią vietą, kur reikia per upę keltis keltu. O anas jau nebedirba. O mes manėm, kad ten bus tiltas. Šmaikštuoliai.
Važiuosim iki tilto. Ką čia. Tik 40 km palei upę, keliu panašiu į Panemunės. Sutikom katinėlį, kuris pažaidė su mano kuprinės diržais. Užklupo tamsa, tai nusileidom į tokį guotą ir pernakvojom klausydami, kaip pro šalį plaukia baržos.

Šiandien pylimu, prieš vėją, palei upę iki to tilto.

Tiltas tikrai ilgas. Vėjas tikrai stiprus. Juo riedėdami pamatėm aukštą aukštą bokštą ir nusprendėm išsukt iš kelio ir pažiūrėt, kas gi ten. O ten 14a bažnyčia, kur mus pasitiko itin malonybinis žmogus. G. irgi aprašė susitikimą. Palaimino, išlydėjo. Dar ten pasivijo spiegianti teta, kuri prisistatė gide ir siūlė lipt į bokštą, bet mes atsisakėm.
Papietavom S-Hertogenbosh’o makdonalde, pačekinom mailus ir iškeliavom į Tilburgą, kur ir rašau. Šis miestas jau šiek tiek gyvesnis, spalvingesnis, daugiau dvirčių. Iki Belgijos jau visai netoli!
2010 09 20 Belgija dar arčiau
Vakar paskutiniame miestuke pasiklydome. Sekėm sekėm ženkliukais ir atsidūrėme miestelyje, kuriame jie baigėsi. Kompaso pagalba G. nustatė krypti ir skaudančiom šiknom sugriuvom pirmame pasitaikiusiame miškelyje.
2010 09 21 Netoli Antwerpeno
Belgija mus ištiko netikėtai greitai. Už kelių km nuo nakvynės vietos. Pirmas miestelis pasirodė tarsi išmiręs. Vėliau paaiškėjo, kad pas juos pirmadieniais arba nedirba, arba pradeda dirbti tik po pietų. Eismo sąlygos ir vėl kitokios. Vaizdas paprastesnis. Ne taip viskas išpuckinta, kaip Nyderlanduose. Tiesa, kiekvienas nuosavas namas varžosi kičiškiausios pašto dėžutės konkurse. Angelai. Fontanai. Nameliai ant vištos kojos. Kiekvienas kiemas turi kažką tokio:


Kiekvienam kieme liūtai, labirintai, angelai. Tokių dalykų pardavimo vietos apskritai daro įspūdį: delfinai, nuogos mergos, tigrai…
Nakvojame rododendrų krūmynuose. Šalia triukšmingos gamyklos. Belgija mus pasitiko 22 laipsnių temperatūra. Po Olandijos tai atrodo karšta.
2010 09 22 Briuselis
Pamiegojom ir Antwerpenas čia pat. Pakeliui radom skalbyklą. Nuotykiai jau aprašyti. Po skalbyklos pastrigome pagrindinėje miesto aikštėje, kur gi įsikūręs ne kas kitas, o geriausias keliautojų draugas – makdonaldas. Kiek padirbėjau. Beje, prieš centrą dar buvo stotis, kur užsukome, nes užsimaniau į WC. Nebūčiau ir vėl aš, jei viskas praeitų gerai. Kurgi ne. Neradau tuliko. Einu. Ženkliukai yra, o WC ne. Radau dvi duris. Be rankenų. Pasitryniau aplink jas. Ir parėjau. Paaiškėjo, kad taip, ten ir buvo tas tulikas, tiesiog neveikė, o veikiantis visai kitur, tik aš žioplė nepriėjau iki jo. Iš Antwerpeno išvažinėjom baisiai ilgai. Mat tai nesibaigiantis miestas ir miegoti nėra kur. Galiausiai radom tokį guotą, kuriame ir sugulėm. Bet jau buvo gūdi naktis.
Šiandien jau esame Briuselyje. Kapstėmės sunkiai ir nuobodžiai, o įvažiavome per įdomiausius – arabų bei juodaodžių rajonus. Labai jauku nebuvo važiuoti pro būriais stovinčius ir nuobodžiaujančius. Nei aš prieš juos ką turiu, nei jie prieš mane. Bet visai nejauku yra riedėti gatve, kai kas penki žingsniai stovi po 3-10 vyrukų ir spokso į pravažiuojančius. O languose babunios. Tokios apsimutavusios, tokios svarbios!
Dabar G. makdonalde gaudo internetą, o aš sėdžiu tiesiog ant žemės gatvėje ir rašau.
2010 09 24 Tubize pravažiavus
O toliau ieškojome, kur gi Briuselyje būtų galima miegoti. Netyčia nusukom kažkur. Ir pataikėm į tokią gatvę, kur “mergaitės” raivosi vitrinose. Gražiai raivosi. Nelabai apsirengusios tokios. Sukom ir atgal pro jas :). Veikia jos berniukus, oi veikia, net ir G. :).
Mynę mynę iki numatyto parko, supratome, kad čia nakvoti nepavyks ir išvažiavome pasižiūrėti žalių plotų prie magistralės. Ten ir pasilikome. Jauku, šiukšlių nedaug. Naktis šilta.
Kitą dieną prireikė susirasti internet cafe. Blūdijom blūdijom, pasišovęs padėti vaikinas išvadino mus rusais. Išvadino, tai išvadino, o klaviatūros pas juos tai ne QWERTY. Padirbau, pabloginom, pabrausinom.
Paliekant nejaukią sostinę susipykom su G. ir su šlykščia nuotaiką ieškojom kelio, kur mus užklupo baisi liūtis su žaibais. Nespėjus nė pagalvot apie lietpalčių vilkimąsi buvom šlaputėliai. Vistiek sugebėjom dar su tamsa pavažiuoti ir susirasti nakvynę eilinėje pakelėje.
2010 09 26 Netoli Saint Quentino
Sėdžiu po tentu. Lyja. Šalta. Aną naktį praleidome miestelio krūmynuose ant kalnelio. Pirmą kartą buvo taip šalta ir šlapia. Mes taip ir nesupratome ar tas miestelis buvo Prancūzija ar ne, nes jokio ženklo nebuvo. Atlasas sako, kad jau varliaėdžių šalis. Miestukai nerealiai gražūs. Kelias… G. sako, kad taip įdomiau, bet man tai nejuokingi tie kalneliai buvo. Aukštyn žemyn aukštyn žemyn ir aukštyn aukštyn aukštyn. Į vakarą man jau vaidenosi. Buvo bloga. Pykino. O vis dar važiavome ir važiavome nes laukuose gi negulsi. Po 7h važiavimo, kurio metu bandėme rasti kempingą (radom du, bet juose nieko nebuvo) sustojome nakvynei. Tokiam keistam slėnyje su surudijusiu karučiu ir mirusia varna. Nespėjom įsikurti – vėl lietus. Vėl šalta naktis ir todėl šiandien turbūt yra pati blogiausia nuotaika per visą kelionę. Po kalnelių jaučiasi baisiai stiprus nuovargis. Lyja. Niekas nebeįdomu. Batai šlapi.
2010 09 26 Saint Quentin
Tai kuo baigėsi ta bloguva? Važiuoti buvo sunkiausia per visą laiką. Labai labai. Vis dar tie patys kalneliai ir priešpriešinis vėjas. Ištisai lijo lietus. Stūmiau dviratį ir praktiškai verkiau. Kelnės prilipo, neįmanoma sulenkti kojų. Batai pilnutėliai vandens. Pasiekiam pagaliau tą miestą, o ten tuščia. Gi sekmadienis. Niekas nedirba. Lyja. Lyja. Lyja. Ką daryt? Ką? Sukam ratus po miestuką. Randam išganingąjį Makdonaldą, kuriame šilta.  Pora pokalbių internetu ir dovanų gauname viešbutį. Pirmą kartą per visą kelionę miegosime po stogu!
Ir mes jau jame. Sausi ir švarūs. Čia yra neriboto laiko dušas! Kuris neatšals! Į kurį nereikia mesti monetų!
Pats miestas labai didelio įspūdžio nepaliko.

2010 09 29 Bulonės miškas
Paspoksoję dar į Quentiną išriedėjome toliau.
Pirmas kalniukas man sukėlė isteriją. Kojos vis dar nenori veikti! Bet po to paaiškėjo, kad bus ir lygumų (atgaiva!) ir prašokę Šampaniją

(su labai skaniais sumuštiniais, po kurių paaiškėjo, kad konservų mes daugiau nebenorėsim) įsikūrėme gana jaukiame pakelės miškutyje, kuris tikrai panašus į mišką.
O kitą dieną žiūrinėjam atlasą, skaičiuojam ir galvojam, kad jau gi pasieksim šiandien Paryžių! Išsikrapštom. Minam minam. Žiū ženklas, kad Paris – 69.  Oh, tiek km su tokiom kojom nenuriedėsim. Pakeliui G. nuleidžia ratą. Surengiam remontinį pikniką.
Vėliau vėl genda ratas. Iki P. liko 34km. Stojam prie kokio tai pc ir vėl taisymas. Po kelių valandų galima ir važiuoti. O čia jau patenkam į didmiesčio prieigas, su keliais panašiais į autostradas, kur dviračiams vietos nėra, užtat yra vietos furoms, katros lekia nežmonišku greičiu. Minam į kalnus, minam pro baisiausius žiedus. Minam, minam, minam. Kyla adrenalinas, nes labai labai baisu tokiam kely. Ir šitaip… panikoj… atminam į Paryžių. Va taip tiesiog ėmėm jį ir pasiekėm. Kaip visada, pirmi rajonai – apšilimui. Vėl visa tamsioji grietinėlė. Eismas nenusakomas. Visi važiuoja bet kaip. Per raudoną. Vėliau paaiškėjo, kad visgi labai paprasta ten. Sistema yra ir ji veikia. 4 valandas kasamės iki Bulonės. Kojos, galva ir kiti organai jau nebeveikia. Turbūt jau kokias 6 val noriu į tuliką. Bulonės miške nelegaliai ir pernakvojam. Jei tiko visokiems senovės plėšikams – tiks ir mums. Gaila tik, kad tai ne miškas o vėl gi gana iščiustytas parkas. Išsimiegam ir imsim Paryžių.
2010 10 01 Paryžius
Taigi. Paryžius.


Triumfo arka buvo pirmas mūsų pamatytas garsusis objektas. Gražus toks daiktas. Didelis. Ieškosim, kur palikti daiktus (stoties saugyklos). Pirmoji stotis į kurią atkakome buvo remontuojama ir tokių paslaugų neteikė. Prie Mc susibrausinom autobusų agentūrų adresus ir numynėm į šiaurinę stotį. Kur daiktų saugykla buvo. Su metalo detektoriumi, nuo kurio aš iš pradžių pabėgau.
Padėję daiktus, nusipirkę bilietus, pasižiūrėjom Luvrą ir Bokštą.


Smagiai, su nuotykiais pasivažinėjome metro (ar tik mums taip nutinka, kad jis staiga sugenda?) ir vėl patraukėm link Bulonės. Ir vėl lijo. O mes gėrėm powerteipu klijuotą vyną.
Kita diena buvo ir vėl nuotykinga. Palikom dviračius prirakintus ir blūdijom ieškodami reikiamo metro. Išsinuomojom vienos žvaigždės hotelį. Prisijuokėm. Prisipykom. Prisivargom. Buvo visokių nuotykių. Kad ir nemokėjimas išeiti iš metro. Kad ir nežinojimas iš kur išvažiuos mūsų autobusas. Kad ir performansas, kai ardėm dviračius, o aplink lakstė policininkai. Kad ir nusivylimas Luvru. Kad ir hotelio administratoriaus šiurpinimas. Daug daug visko, ko neaprašysiu trumpai, o kankinti ilgai nesinori.

2010 10 02 Autobuse iš Paryžiaus.
Čia dar prirašiau kelis lapus pastabų. Bet kelionė autobusu verta atskiro puslapio, tad lai viskas pasilieka taip.
Dabar jau namai. Ir prisipažinkit, kad įveikėt visą įrašą? Nenumirot iš nuobodumo?

17 thoughts on “Iš paslaptingo sąsiuvinuko”

  1. perskaičiau. autike nuo banginio iki mados. gėris read it later ir iphone.
    dėel interneto ir vietine kalba išverstų stoftų tai, matau, niekas nepasikeitė nuo kadais. ačiū už idėją blogo įrašui.
    o pačios įrašas… net daugiau norisi.
    bet gi kiek reikia jėgos turėti tokį kelią įveikti! pagarba!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *