Gyvenimo paveikslas

Labas. Matau pradėjai reguliariai lankytis… Šiandien, tavo apsilankymas kiek netikėtas. Netvarkau gyvenimo lentynų. Neskaičiuoju savo viščiukų, oi tai yra nykštukų (nes porą vakar paskolinau). Nešveičiu jausmų labirinto sienų. Net gi nekalbu su savo nematomu draugu. O tuk juk užsuski būtent tokiais momentais.
Šiandien, aš piešiu paveikslą. Ne bet kokį. Jame jausmai. Mintys. Tai kas pasakyta ir tai kas nutylėta. Gyvenimo paveikslas. Mano paveikslas.
Sakai, esi meno mėgėjas? Kažkodėl abejoju. Nepatikli labai pasidariau. Bet nieko. Jei nori, gali pažiūrėti.
Ryški raudona spalva. Su niekuo nesumaišyta. Gryna. Tai ką jaučiu bei išgyvenu: kažkas naujo, kažkas kito. Ryšku. Man patinka. Tiesa, neklausk. Negaliu to įvardint žodžiais. Tiesiog jaučiu.
Šiek tiek įmaišykim baltos. Nesijaudink. Rožinė nesigaus. Žinau proporcijas. Jau nebe gryna. Jau nebe sodri. Piešiam šitą ornamenta. Taip. Tu teisus. Tai šiek tiek tą raudoną spalvą gadinančios abejonės. Viskas kas nauja yra baisu. O kas sena… … gal nebereikalinga. Mes, žmonės, dažnai per daug galvojam. Iš to galvojimo grynos spalvos tampa purvinomis. Va va, net nepastebėjai, kai įmaišiau žalios. Rudas purvas. Atsipalaiduok, sakė man mylimas draugas. Atsipalaiduok, sakau ir aš tau.
Ir netrukdyk man piešt. Juk žinai mano stilių. Matei šiame bloge, paveikslų nuotraukas. Todėl, dabar eilė mano nuspėjamumui. Taip tu teisus. Salomėja itin nuspėjama, nes tu atspėjai, kad fonas šio gyvenimo paveikslo, bus žalias. Tačiau ar žinai tą žalumą? Ar aš kabinsiu žalią spalvą tiesiai iš dažų indelio? O gal įvairiom proporcijom maišysiu mėlyną su geltona?
Nežinai? Tai ko prieš tai kėlei ranką rėkdamas “žinau žinau!!!”. Aš tokia. Juk Salomėja trenktas žmogus. Šiame paveiksle atsiras vietos ir mano nemylimai, nemėgiamai mėlynai, juodai ir violetinei. Nes mėlyna tai liūdesys. O melancholija ne tokia jau svetima Salomėjos savybė. Pora potėpių čia.
Juoda. Juoda tai duoklė jums. Spalva, kuri visur tinka. Apibrėžkim kontūrus ir išryškės mano pasaulis. Pora violetinių taškelių, kurie visai čia netinka. Kam jie? Tai pavydas. Pavydas, kuris niekad niekur netinka.
Taip, manau jau ir baigsim. Dar daug spalvų liko, tačiau tai gyvenimo paveikslas, o ne mišrainė kodiniu pavadinimu “sukrauk viską ką turi”. Kada nors jį parduosiu. Bet ne tau. O dabar einam arbatos.

8 thoughts on “Gyvenimo paveikslas”

  1. “Matau pradėjai reguliariai lankytis…”
    Ech, kaip man tavo įrašai patinka:). Ir tas jausmas, lyg skaitytum draugo/-ės atsiųstą laišką į kurį net atrašyti nereikia 😉

  2. “Matau pradėjai reguliariai lankytis…”
    Ech, kaip man tavo įrašai patinka:). Ir tas jausmas, lyg skaitytum draugo/-ės atsiųstą laišką į kurį net atrašyti nereikia 😉

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *