Dalykėliai

Labas,

kiek daug dalykėlių sukasi ir sukasi galvoje. Apie tą, šitą ir aną. Neseniai pliurpėme su drauge. Tipiškas moteriškas pokalbis. Jo metu draugė pasakojo apie kitą savo draugę nemėgstančią dažytis. Na ir iš to išėjo kalba, kad jei jau likimas nedavė ryškių bruožų mes turime pačios juos “nusipiešti”. Jei reikia, tai ir kiekvieną dieną. Reikia gi save mylėti. Iš vienos pusės aš sutinku. Myli save, puoselėji, stengiesi būti gražesne. Kita vertus, o jei myli save tokią kokia esi? Gal su balkšvomis blakstienomis jautiesi geriau, nei su juodomis, kurių net paliesti negali idant neišsiterlioti. Juk būti ryškiomis, lieknomis mus verčia dirbtinai formuojama nuomonė.   Čia toks dvipusis pamąstymas.
O ar būtina visur sutarti? Mano ir mylimojo nuomonės skiriasi dažnai. Mes skaitome skirtingas knygas, tiesa, kartais tos tiesės ir sueina į vieną. Mes baisiausiai ginčijamės,  nes jam kai kurių svetainių dizainai baisūs, o man netgi visai aštuoneto su pliusu verti. Bet nesislapstome vienas nuo kito. Jau milijoną kartų stebėjausi, kaip forumietės prisiperka atvirukų, ar ženklų ir taria “kad tik mb (mano brangusis) nesužinotų”. O gal maniškis tikrai pilną rūsį katanų prikišęs dreba, kad aš nepatikrinčiau?
Ir dar iš dalykėlių galvoje serijos. Jau ne pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Pvz., paklausi apie kokį nors mistinį personažą, žvaigždę ir t.t. ko nors panašaus į – ar jis normalus? turi savo gyvenimą?- ir sulauki atsako – tai jo, turi žmoną, vaiką… Ir daug kur tai matau. Kalbama apie žaidimų įtaką gyvenimui – ne ne, nieko blogo jie neįtakojo, taigi turiu žmoną, vaiką… Tarsi tai normalumo įrodymas. Bet juk daug kas turi žmonas/vyrus ir vaikus ir tai anaiptol nėra, kažkoks įrodymas (pilni kalėjimai vedusių ir vaikuotų).
O praeitas sekmadienis buvo verbų. Išėjom į miestą, o ten minios plūsta į bažnyčias. Net nustebau, nes visada atrodė, kad jau nebėra tikinčiųjų. Man pačiai kaip ir nešauna galva eiti ten. Kita vertus… Gyvenimo eklektika. Per Kaziuko mugę perka verbas ir pagoniškus žalvarinius papuošalus :).
Daug čia dalykėlių tau prikaupiau, ane? Pamąstai, parašinėji, padiskutuoji ir gyveni toliau.

Iki,

Salomėja

One thought on “Dalykėliai”

  1. Minčių šuoliai, kai pagalvojus apie vieną, staiga ateina kita mintis apie visai kitą…
    Joa, su tais dažosi/nesidažo tikrai įdomu būna.
    Dėl antro mane visad juokas ėmė. Na, gal ir nepapasakojau savo draugui viso prieš tai buvusio gyvenimo su visomis smulkmenomis, bet kažkaip dabar daug išeina iš kalbos. Ir kaip čia nesužinosi, jei akivaizdžiai prie jo akių atsinešu visą dėžę atvirukų ir pašto ženklų tik tam, kad vienai merginai išrinkčiau kokį siųsti, jam toks užsiėmimas nelabai, bet va jis kaip ir aš džiaugiasi jei į mano pašto dėžutę koks nors atvirukas užklysta ir mielai perskaito bei pakomentuoja paveikslėlį 🙂 Ech tos moterys, kas jas gali supaisyti, jei net jos vienos kitų nesupranta.
    Taip taip. Lietuvoje tu ‘normalus žmogus’ jei: žiedas ant piršto, vyras/žmona ir vaikai (geriausia du – porytė) pašonėje, paskolos pagalba paimtas butas, mašina, darbai ir atostogos Turkijoje ar Egipte gulint pliaže su ‘all included’.
    O man vis dėlto labiau patinka tie ‘nenormalūs’ (ar kaip čia išsireiškus)…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *