Sveikas, užeik. Kaip sekasi? Smagu, kad vėl atėjai. Šiandien tave pavedžiosiu po vieną labirintą. Jausmai. Ta prasme, taip vadinasi labirintas – jausmai. Sukam į kairę. Labirinto pradžia. Čia lengvos emocijos. Susierzinimas, kai jis čežina maišelį, džiaugsmas, kai ji pasidalina pusryčiais. Švelnumas, kai katė trinasi į kojas. Susidomėjimas atsivertus pirmą knygos puslapį. Net nežinau kodėl, bet visi šie jausmai, tarsi skaidrūs muilo burbulai. Pats matai… Palietei ranka ir sprogo. Palietei kitą – jis skilo į du.
Šiek tiek toliau labirintas šakojasi. Į kairę ar dešinę? Kairę tai kairę, visi kažkodėl renkasi kairę. Čia iki šios labirinto vietos prisibrauna gana nemažai jausmų. Tik čia patekę jausmai gilesni. Nepalankumas įtakotas nuolatinio maišelio čežinimo (ei, nespoksok taip. Čia tik pavyzdys). Draugiškumas sukeltas nuolatinės trinties vienoje erdvėje. Žingeidumas sukeltas, kokios nors informacijos. Meilė gyvūnams. Čia ir pirminė sąžinė, nes vistiek remiuosi, kokiomis nors vertybėmis. Šitie jausmai daug stipresni už muilo burbulus. Jie kaip ledas. Gali ištirpti, gali sudužti, bet jau nesprogsta vien prilietus ranka.
Kelias toliau. Kopėtėlėmis į viršų, ar laiptukais žemyn. Keista, nors kaip ir visi prieš tai rinkaisi kairę, dabar skirtingai nei kiti, lipi į viršų. Žmonės dažniausiai vengia kopėčių. Į šią labirinto dalį patenka dar mažiau jausmų. Bet jie dar stipresni. Meilė žmonėms. Lojalumas ir ištikimybė. Jau gilesnė nei paviršutiniška draugystė. Praradimo baimė. Išdavystės skausmas. Šie jausmai kaip stiklas. Ranka palietęs – nesusprogdinsi. Lengvai neištirpdysi. Tačiau mėtyt nereikėtų. Suduš.
Labirintas vėl šakojasi. Kairė? Dešinė? O gal tiesiai? O taip, po to kai prieš tai iš tavęs pasišaipiau, ne keista, kad kairės nebesirenki. Keliaujam tiesiai. Čia, mano brangusis svety, prasibrauna tik mano stipriausi jausmai. Meilė tam vieninteliam. Siekis būt geriausia. Pavydas. Atsidavimas. Panika. Rūpestis. Tik tai kas labai labai stipru. Tai nedužta, netirpsta ir nesproginėja. Bet visgi yra laiko paveikiama.
Liko paskutinis pasirinkimas. Rinkis kelią. Laiptukais viršun, ar koridoriumi į kairę?Vėl kairė. Taip ir maniau, kad antrą kartą nelipsi. Štai. Priėjome duris. Tai tos pačios, pro kurias atėjai. Grįžome atgal, nes neteisingai rinkaisi kelius. 🙂 Jei būtum tinkamai pasirinkęs, būtume priėję mano širdį. Ten jau svečiavaisi, bet ne viską matei. O dabar eik…
Category: Tai ko nėra ir laiškai
Laiškas. Jis Tau
Labas,
Pradedu laišką, kaip visada… Seniai tau nerašiau. Šabloniškas atsiprašau.
Galiu pasiskųsti? Aš neleidžiu orui įtakot mano nuotaikos. Pati mėgstu sakyt, kad nebūna blogo oro, o tik netikusi nuotaika. Ir lietuje galime atrasti ką nors… ką nors romantiško… Pastatų atspindžiai balose. Linksmi guminiai batai, ant praeivės kojų. O kai tave, nuo galvos iki kojų aptaško, gali kitą dieną pasipasakot kolegoms. Smagiai pasijuokti.
Bet… Na kodėl visada turi viskas būti taip… Kai tik savaitgalis, taip vėjai, lietūs ir šaltis? Tik pirmadienis, ir vėl smagiai šviečia saulutė. Mano delninuko rodoma orų prognozė drįsta net gi snaiges ryt rodyti ir pranašauti. Aš galiu pasikoreguot savo planus. Bet kiekvieną savaitgalį?
Bet ar pastebėjai, kad medžiai žaliuoja? Vakar, po darbo pėdindama, pamačiau, kad net žydėt jau ruošiasi kažkas (slyvos? Vyšnios? Nepažįstu vidury miesto augančių medžių). Nepražiopsok. Nes kažkuriais metais (gal kai rašiau bakalaurą), taip ir nemačiau nei baltų žiedų, nei pienių. O gal jų tais metais nė nebuvo?
Pakeičiant temą. Žinok vakar užėjo man noras spręsti kvailus testus. Šį kartą apie temperamento tipą. Prisiknisau jų visokių. Googlytė gi visagalis. Ir ką, 80 procentų testų teigia, kad Salomėja yra sangvinikė. Kiti likę niekingi 20 procentų aiškina, kad ta pati Salomėja yra cholerikė. Nieko keisto, nes šie du tipai gana artimi. Keista, štai kas… Aš visada laikiau save melancholike. Bet labiau išoriškai. Na, kad mano įvaizdis gana melancholiškas. Bet viduje, visada buvau ragana. Taigi labiausiai sutinku su tais testais, kurie cholerike išvadino. Aišku varnelių dėliojimas prie testo variantų tikrai nenusako asmenybės, ar ne? Na panašiai kaip ir horoskopai.
Tai, ką iki kito laiško:) Salomėja
P.S. Atrodo jau beveik pašalinau priežastį, kuri sukeldavo neigiamas emocijas. Ir nors lengvai nevyksta niekas, stumiamės.
Vaidiname gyvenimą
Tikrai, labai dažnai jaučiuosi, kaip generalinėje gyvenimo repeticijoje. Tik deja, parepetavus, niekas neleis pasireikšti antrą kartą. Ir visko pakartoti.
Sutinki, kokį žmogų, ir mąstai, kam režisierius jį įleido į šitą sceną? Ar ne geriau šį vaidmenį sukurtų kitas aktorius? Piktiniesi, kad tenka vaidinti su visokiais neišmaneliais, kurie nukrypsta nuo scenarijaus.
Darai darbus ir galvoji, kad kažkas ne taip. Kad ne savo rolėje esi. Kad neišeina tau išspausti viso savo vaidybinio talento, nes vaidmuo, kažkos nemielas. Šneki ir jauti, kad daug geriau būtų patylėti. Darai, bet niekaip nesupranti kam to reikia ir kas tai sugalvojo.
Dargi be viso to, spektaklis šis, kažkoks labai sudėtingas. Nei tai tragedija, nei tai komedija. Kas keisčiausia, dažnai viskas vienu metu. Reikia tikrai daug aktorinių sugebėjimų, kad vieną minutę sugebėtum verkti, o po sekundės jau kvatotumeisi iš pasaulio. Iš viso to absurdo, dekoracijų, spektakliui skirtų drabužių.
Kaip ir visur, taip ir šitam darbe (suprask – vaidinime), norisi protestuoti. Pasakyti, režisieriui bei scenaristui, kad nieko jūs nesuprantat. Nesąmonė, aš taip nedarysiu. Bet sukandęs dantis, toliau vaidini. Nes esi profesionalas. Šiek tiek paimprovizuoji. Darai savaip. Aprėktas pakartoji, bet širdy lieka pirminis variantas. Ir pasvajoji, kad va per pagrindinį spektaklį, tai tikrai padarysi savaip.
Dargi nuolat burbame, kad jo, ano aktoriaus, rolė geresnė. Kodėl jis vaidina tavo viršininką? Kodėl ne tu? Kodėl būtent jam reikia sakyti žodžius, kurie visus prajuokina? Bet po to susikaupi. Galvoji, kad pašalinės mintys tik trukdo tavo paties rolei. O ją norisi atlikti kuo geriausiai. Kad žiūrovai po spektaklio šauktų “bravo”. Ir net dabar, nuo scenos matau kelis žiūrovus. Stebi jie repeticiją… Ir kaip mieli žiūrovai? Gerai atrodau čia su savo kompiuteriu? Gal pasisukt kitu kampu? Pagal tolesnį scenarijaus etapą tuoj bus “arbatos gėrimo” scena.
Svajonių būstas
Mano svajonių būstas labai standartinis. Turi vieną vienutėlį reikalavimą – man ten privalo būti gera. Gera, kai tu ateisi į svečius. Užkopsi išoriniais lauko laiptukais į antrą aukštą. Esi lauko koridoriumi kelis metrus. Paskambinsi į duris. Ir pateksi. Gal į mano širdį. Gal į mano vidų. Gal tiesiog į mano namus.
Nusivesiu tave į virtuvę. Atsisėdęs patogiame krėsle ir apsigaubęs kojas languotu pledu (o ne, pas mane ne šalta, bet taip daug jaukiau), nebenorėsi niekur eiti. Aš tau pasiūlysiu arbatos. Tu sutiksi. Užplikysiu didelį puodą. Kvepės medumi. Pati atsisėsiu ant medinių kopėčių pakopos. Kokių kopėčių? Tų ant, kurių pasilipu kai noriu pasiekti tai kas palubėje. Juk reikia išnaudot aukštas erdves.
Geri jau arbatą? Su lyg pirmu gurkšniu vėl pateksi į mano vidų. Parodysiu naują skrynutę. Naują, bet seną. Užrakinau čia blogą nuotaiką. Pasivaikščiosime, pasižvalgysime. Bet gal ne po vidų?
Mano svajonių būste yra biblioteka. Ne didelė, bet pakanka, kad čia stovinčiame minkštame fotelyje užstrigčiau ilgam. Mėgstu čia tvarkyt knygas. Vis perdėlioju. Tai pagal dydį, tai pagal žanrą, tai pagal autorius… Ištraukiu. Pasklaidau. Susirandu mėgstamiausią ištrauką. Kartais net užmirštu ko aš čia ir ką… Gera.
Mano svajonių būste aplankykime svetainę. Nenustebk, kad nėra čia daug baldų. Tik šis raudonas minkštas kilimas ir krūva pagalvėlių. Gal nenori įpareigotai sėdėti ant kietos, atseit stilingos sofutės? Visada galiu pasiūlyt sugrįžt į virtuvę. O tu žinai, kad mano svajonių būstas, transformuojasi pagal poreikius? Kai reikia, čia telpa didžiulis vakarėlis. Ir visi dalyviai turi, kur nakvoti. Ryte lipa ant tų kopėtėlių kavos. Čia yra erdvės mano mylimam Jungle, o jo D&B skambesiui. Mano svajonių būstas moka susitraukti, į mažytį jaukų kampą. Nes jis svajonių.
Mėgstu išgalvot gyvenimus
Rytas. Troleibusas. Laisva vieta. Apsidairom. Maniakių bobučių nėra. Senučių, kurioms norisi užleisti vietą – nėra. Atsisėdu. Gale. Veidu į troleibuso galą. Prieš mane trys žmonės. Trys žmonės. Trys gyvenimai. Įdomu. Viduryje vaikinukas. Pakelia akis. Susiduria su mano žvilgsniu. Susikuklinęs nuleidžia akis, rašo sms. Vaikine, nori istorijos? Eilinės, ar … Gerai, lai bus paprasta, kasdieninė. Vardas tavo Tomas. Važiuoji į paskaitą. Mėgsti pamiegot, todėl pirmą pramiegojai. Neaišku, ar nueisi į antrą. Universitete ir be paskaitų yra gana įdomių. Greičiausiai susitiksi su mergina. Ar ji čia sukelia tokią šypseną, kai skaitai žinutes. Paprastas, studentiškas gyvenimas.
Mergina. Ryškiai rožinė palaidinė, odinė striukytė. Džinsiukai. Rankoje sąsiuvinukas, kitoje telefonas, iš kurio klausaisi muzikos. Jokios rankinės. Tau sugalvosim, kokią nors baisią istoriją, ok? Atrodo tavo vardas Irena. Tavo skurdi apranga ir minimalus daiktų kiekis, rodo, kad iš namų teko skuosti. Kas? Susipykai su vaikinu, kad trenkusi durimis išlėkei? Kur? Į paskaitą juk neisi. Tušinuko net neturi. Pasivaikščiosi po miestą. Ir grįši kai jis bus išėjęs.
Ech, ačiū už draugiją, mieli keleiviai. Gal dar susitiksim. Gal būsiu geriau nusiteikus ir sugalvosiu jums turtingus gyvenimus, kuriuose troleibusais važinėjate tik norėdami patirt egzotikos.
Užvertos langinės
Stovėti po mano langais tau tikrai nusibos. Viskas viskas aklinai uždaryta. O taip, mano vidaus langai nepaprasti. Raudonos langinės, su įvairiausiais žaliais ornamentais. Šypsena, juokas, meilė, tikėjimas, draugystė, nuoširdumas. Ornamentai vingiuoja, atsikartoja. Ši šakelė tai kelias reikalingas meilei. Šis skrituliukas atsirado po to, kai gatvėje, nusišypsojo svetimas žmogus. Taip ir kviečia tas linksmasis namelis su savo raudonomis akelėmis. Bet… Šiandien tos langinės uždarytos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Ne gana to, langai užtraukti užuolaidomis. O jos irgi nepaprastos. Kaip chameleonas besimainančios spalvos, minkštos, su linksmai tabaluojančiais kutais. Spalvos mainosi ir kutai tabaluoja priklausomai langinių. Kaip mane paveikia juokas? Draugystė? Šypsena? Nuoširdumo nebuvimas? Kas liko, o ko ne? Tos užuolaidos kartais išblunka. Kartais jose atsiranda naujų raštų. Ir šiandien jos užtrauktos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Stovėk, stovėk ten po langais. Tau nesimato koks gyvenimas verda viduje. Aš laiminga. Ir dėl to, kad dar ten tebestovi. Ir dėl to, kad galiausiai nueisi.
Šiandien už langinių ir užuolaidų groja muzika. Prodigy „Voodoo People“. Garsiai. Ar girdi? Žinau, kad ne. Įvairūs remiksai, miksai, variantai. Pašokim? Ai tiesa, tu gi nematai ir negirdi. 🙂
Svečiuose, kur betvarkė
Vėl beldi? Prašiau gi nevaikščioti taip dažnai. Gali ir nusibosti. Ateini nepalankiu metu. Dar klausi kodėl? Nes mano viduje absoliuti betvarkė. Negaliu vedžiotis svečių. Ach, sakai esi draugas, o ne svečias? Ką gi, užeik… Nekaltink manęs jei užpuls į gyvatę materializavesis mano pyktis. Įsidursi į spyglio pavidalo mano sarkazmą, ar į mano purvą išsitepsi savo gražiuosius drabužius.
O taip, tavo nustebęs žvilgnis sako, kad galvojai, jog perdedu? Juk sakiau… Viduje betvarkė. Kaip sudužęs kaleidoskopas – spalvotų stikliukų yra, bet į gražią mozaiką, jie niekaip nebesusidėlioja. Matai šitą skrynutę? Čia bandau paslėpt savo silpnumo likučius. Manai veltui, neseniai mėjinėjau apie draugystę? Viskas iš asmeninės patirties. Tai kas dabar mane kankina. Tikrai stengiausi. Nesu tas žmogus, kuris žaidžia ‘draugauju-nedraugauju’ žaidimus. Todėl viską kas liko čia paslėpsiu. O tu niekam nesakyk, kad saugau šią skrynelę. Aš apsimesiu bejausme.
Tu klysti. Ši balta lenta buvo ir per praeitą tavo viešnagę. Tik nepastebėjai. Čia braižau diagramas. Bandau nusibraižyt sau kelią. Juk niekaip nerandu vietos po saule. Braižau ir trinu. Kyla mintis – ją pavaizduoju. Bet kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau suprantu, kad… Tai, ne tai. Ir nutrinu. Jau markeris baigiasi, o aš dar neturiu plano.
Užeik į virtuvę? Nori arbatos? Kaip tik turiu rinkinuką: Salomėjos nusivylimas, baimė. Šiek tiek užsispyrimo. Potraukis rizikai ir viltis. Skonis kaip raudonos arbatos su pipirais. Nori? Geriau paprastos kavos? Mielasis, kad jau taip dažnai užsuki, turėjai suprast – paprasto pas mane nieko nėra.
Ilgai dar būsi? Ne, aš nevarau… Ką veikčiau viena. Tvarkyt savo vidaus neturiu jėgų. Gal nori padėt? Taip ir maniau, kad nenorėsi. Tada užsikurkim kaljaną. Kokio skonio tabakas, klausi? Čia kaip su ta arbata… Mano norų. Išrūkysim juos. Pasklis kaip dūmai… Sklis toli. Matai kokie tiršti? Noriu aš daug… Bet tokių paprastų dalykų, kad vien nuo to jie tampa nerealūs…
Antra nostalgijos ir tikrų laiškų dalis
Neseniai rodžiau, kokius pasisveikinimo užrašus savo laiškuose man piešdavo brangusis. Labai jais džiaugiuosi. Piešiau tokius ir pati. Jei atvirai, tai aš pradėjau tiesiog spalvingai sveikintis, o jis užsidegė. Tada aš vaikiškai bandžiau jam prilygti, kiek pakopijuoti. Tačiau, man neisekė, todėl nusprendžiau nebesistengti būt geresne ir terlinti savam stiliuje. Mano piešiniuose daug ryškių spalvų (kurių printeris nepagavo), širdelių, detalių ir meilės. Parodom Jums tuos, dėl kurių mažiausiai gėda:)
Šitas nežinau kodėl, bet šiandien man primena Dovilę iš Žalių Mansardų (gal dėl to kas yra po antro žodžio m raide):
Šitas realybėje ryškus, kaip sintetiniai saldainiai :
Čia pamenu kiek vargau kol nuspalvinau, nes kruoštumas man nebūdingas:
Šiame užraše pasitelkę fantaziją, taip pat įsivaizduokim rėkiančias spalvas:
Kaip gi be širdžių (man gi 17-18 metų buvo)?
Ir vėl pusė piešinio be spalvų – dėl printerio kaltės:
Žalią įsivaizduokim ryškią 🙂 :
Paterliojimas:
Iš meilės rankos drebėjo:
Medinis eksperimentas:
Saulytė:
O čia spalvos visai ne į temą tai dingo grožis:
Tai šiltų jausmų įkrova prieš šventes. Mylėkim, draugaukim ir tikėkim:). Amen.
Salomėjos galvoje
Tai skambini vis prie durų? Nenoriu atidaryti. Bet tavo atkaklumas mane žavi. Kas dieną ateini ir spaudi durų skambutį, kol pirštas nepaskausta. Pasiduodu ir pripažįstu, kad nusipelnei atpildo. Žadėjau, kad pavaikščiojęs po mano širdį, galėsi apsilankyti ir galvoje. Pabandykim, bet vėl turiu įspėt. Gali gailėtis.
Bet tu per daug nesidžiauk. Giliai tavęs neįsileisiu. Štai atėjom į holą? Žinau, tai nelietuviškas žodis, bet aš taip vadinu. Matai ši patalpa gana didelė ir gana patogiai įrengta gyvenimui. Čia apsistoja visos mano mintys. Kada kelsiuosi, kaip rengsiuosi, ką valgysiu. Nepaimiršt pašerti katės, užsukti kraną, užrakinti duris. Pin kodas toks, trijų paštų slaptažodžiai šitie. Darbų planai, must do sąrašai. Jo gimtadienis, jai paskolint pinigų. Ar gerai atrodau? Ar gerai praeis susirinkimas? Atspausdinti maketą, o anam ištaisyti klaidą. Viskas telpa šiame hole. O iš jo, kaip matai daug daug durų. Norėtum pro kurias nors pralįst, ar ne? Pažiūrėsim.
O tu matau įžūlus. Ir kuo tave patraukė šios durys? Nes ant jų kaba apie radiaciją įspėjantis ženklas? O taip, nors pavojai traukia, aš nepatariu tau atidaryti šių durų. Nes ausis užguls signalizacija ir akis užmerks žybsinti šviesa. Žinai kas tai? Tai tokios pasąmonės mintys. Kai darai darbą, veiksmą, sieki tikslo, naudoji priemones, o pasąmonėje tiesiog klykia sirena, kad kažkur kažkas ne taip, kad kažkur klaida, kad kažko nepastebėjai. Todėl jos pas mane uždarytos sandariai. Tačiau aš nebūčiau aš. Šitos durys yra mano mėgstamiausios. Čia aš suku ratus. Čia aš įlendu tos sirenos pasiklausyti. Čia pakeitusi sprendimą aš ateinu pažiūrėti, ar signalizacija išsijungė. Einam iš čia, nes ten tavęs neįleisiu.
O štai čia gali užsukti drąsiai. Matai kiek lentynų? Neapsigauk, tai ne knygos, ne kompaktai. Tai mano žinios. Raudonoje spintoje rasi, ką sukaupiau iš patirties, net ir maisto gaminimo žinias. Tai ką norėjau pasiimti iš gyvenimo ir iš mokslo įstaigų, bei pasidėti galvoje. Viskas kas man įdomu ir naudinga. Juodoje lentynoje (žinai, kad nemėgstu šios spalvos? Aha, linktelėjai galvą) – tai ką buvau priversta išmokti. Matricos ir integralai, elektros grandinės, signalai ir impulsai, Kafkos „metamorfozės“, Šekspyro sonetai Tai viskas ką kaliau ir kroviau galvoje, bet nei naudojau, nei ruošiuosi. Matai, net dulkių nešluostau. Žalioje lentynoje tai kas man įdomu, bet iš esmės nenaudinga. Įvairios piešimo technikos, Delfi naujienos. Na ir taip toliau. Pats žinai, kad kartais pasišvaistome energija nenaudingai.
Nepavargai dar? Bet jau vakaras. Pavargau aš, ir nepažadėjau, kad aprodysiu visas duris. Matai, kad jų dar ne viena. Nežiūrėk tokiu žvilgsniu. Ne karvė esi gi. Ir ne šuo. Gerai jau. Įkalbėjai. Parodysiu dar vienas duris. Matai šitas grotas? Pastumk jas į kairę. Taip, teisingai. Čia liftas. Liftas, kuris leidžiasi į mano širdį. Liftininkas atveža jausmus ir nuveža racionalias mintis. Gana čia juoktis. Tau jau laikas. Paimk sausainių į kelionę. Pati kepiau.
Nostalgija ir sentimentai. Minčių gydimas tęsiasi, arba apie tikrus laiškus
Taip taip, apie tikrus laiškus. Tuos popierinius, rašytus ranka, įdėtus į voką ir išsiųstus. Su savo brangiuoju susipažinau internete. Seniai seniai, kada net minčių, kad toks dalykas gali būti namuose net nebuvo. Tęsėsi mūsų pažintis gana netradiciniu būdu. Kadangi buvau užkietėjusi susirašinėtoja, pasakiau brangiam yozux, kad jei nori su manim toliau bendrauti, tai lauksiu jo laiško. Pati netikėjau, kad 19 metų bernas, informatikos studentas, kuriam galvoje tik PC ir žaidimai, man parašys. Bet parašė. Vakar tėvų namuose išsitraukiau tuos jau aštuonių metų senumo laiškus. Smagu sielai buvo juos žiūrėti. Taip taip, perskaitėte teisingai, būtent žiūrėti, nes skaityti tingėjau. Mano brangusis man ne tik rašė, jis piešė pasisveikinimo užrašus. Kartais šiek tiek kopijuodavo, kartais pats galvodavo. Piešė jis geliniais ryškiais tušinukais, kurių spalvos mamos skeneris nepagavo. Bet parodysiu vistiek (įsivaizduokit ryškias spalvas, ypač ten, kur balta). Iš pradžių užrašai buvo nedrąsūs:
Po to išsiplėsdavo jau per pusę puslapio:
Galiausiai vos tilpo į visą:
Jais aš ir džiaugiausi ir pykau. Džiaugiausi, nes jiems nupiešti reikėjo įdėti daug darbo (yozux ne menininkas). Tai trukdavo. Kadangi mūsų draugystė dar buvo per atstumą, aš tą laiką užskaitydavau kaip skirtą man.
Pykau, nes labai jau ilgai reikdavo laukt laiškų. Pati gavusi, iš karto puldavau rašyt atsakymą ir vėliausiai kitą dieną išsiųsdavau. O jis matai piešdavo… Ir laukdavau aš… (o mobilių telefonų dar niekas neturėjo, jei ką)….