3032

Labas,

kada rašiau tau čia paskutinį laišką jau nė nepamenu. Pernai? Užpernai? Turbūt ir laukt nustojai. Bet gal smagu, kai netikėtai sulauki.
Gyvenu gerai. Aš sakau, kad šie metai blogi, o jis sako, kad ne, viskas gi puiku, klausia kas blogai. Ir aš atsakymo tai neturiu. Gyvenimas sudėliotas iš smulkmenų ir pagrindiniai dalykai yra paprasti: keliesi, geri kavą, dirbi, eini, pramogauji, miegi. Stengiesi nesirgti, stengiesi šypsotis, stengiesi eiti, o ne vilkti kojas. O smulkmenos? Kažkas sulūžta, kažkas nusikelia, kažkas nepasiseka, kažkur neišvažiuoji, nors pats nežinai kodėl, susapnuoji pilnatinį sapną. Su kažkuo susiginčiji, sudyla gražiausi džinsai, mėgstamiausią tualetinio popieriaus rūšį suprastina gamintojas. Juokinga. Nereikšminga. Banalu. Bet visuma kaip avilys. Dūzgia. Linksmu dūzgimu. Arba piktu. Arba neramiu. Tokiu, kuris ramiai užliūliuoja miegoti, arba kaip tik neleidžia užmigti. Aš vis pagalvoju, kad šie metai nuo kitų skiriasi planais. Mes niekada neplanuojam. Nežinau ką veiksim kitą savaitgalį, kada bus atostogos ir kaip jas leisim. O šiemet kitaip. Šiemet su nekantra laukėm pavasario, nes motociklas, kelias, nuotykiai. Vasaros, nes vestuvės, kelionės, nuotykiai. O kai planuoji, tada labiau kreipi dėmesį į smulkmenas. Kažkas sulūžta, kažkas nusikelia, kažkas nepasiseka, kažkur neišvažiuoji, nors pats nežinai kodėl, susapnuoji pilnatinį sapną, pinigus pagrobia buitis. Su kažkuo susiginčiji, sugadini mėgstamiausius sportbačius, neberandi pirkti skaniausios kavos pupelių. Juokinga. Nereikšminga. Banalu.
Ar šis laiškas liūdnas? Nė kiek. Prieš pradėdama rašyti aš pagalvojau, kad pasakiusi, jog metai blogi net negaliu prisiminti kodėl ir kada taip pagalvojau. Esu burbeklė, nemėgstu žmonių (aha, vis dar, kai man pasako, kad kažkur eisim, kažkas ateis, su kažkuo susitiksim, mane ištinka lengvas “ne ne ne” priepuolis, net jei tas kažkas yra artimas), ir šypsotis nemėgstu, bet iš esmės esu optimistė. Dar niekada nebuvau pamiršus, kad viskas bus gerai, taip kaip turi būti ir tik geryn ir geryn. Nesvarbu, kad lis. Nes myliu, nes svajoju, nes vasara ateina!
O tu? Kaip tu?
Linkėjimai,

Salomėja

2013

Naujieji artėja ir tradiciškai rašliavojami aptarimai, pažadai, sąrašai plūsta į viešumą. Gyvenom, gyvenam, gyvensim. Gerai ar blogai. O koks gi dabar skirtumas? Bus tik geriau ir geriau. Žinau. O gal yra skirtumas? Ar geri metai buvo? Dabar jau galiu sakyti, kad geri. Man visada gerai. Mokausi, ar dirbu, lankausi darbo biržoje, tuokiuosi, skiriuosi, plonėju, storėju, šypsausi, verkiu viena kamputyje. Man visada gerai ir tik gerai, ir niekada kitaip. Aš vis dar čia, tai kaip kitaip? Gal todėl frazė “viskas blogai” kartojama itin dažnai ir su didele doze sarkazmo. Viskas blogai. Šypsena. Blogai. Išgyvenimai su keliomis dešimtimis litų. Blogai, kai žmonės nusibosta vieni kitiems, vienas kitam, viena kitam, kitas vienai ir visi laukia, kol kitas, kita, kiti imsis iniciatyvų, darys kažką, nors niekas nežino nei kodėl, nei ką. Gal gyvenimą? Reiktų daryti. Jį ir nieko kito. Gyvenimą. Blogai. Kai vėl ir vėl tikrini elektroninį paštą ir visiškai nelauki laiškų. Kaip prieš tuos kelis metus. Įsitikinti, kad vis dar esi, kad vis dar gyveni, kad tave vis dar randa. Ir neturiu batų. Ir vėl. Bet visada gerai ir gerai. Artėja tokie geri metai, kokių dar neturėjau. Laikas ruoštis.

tai ko nėra

Taip kartais atsiverčiu niekiviskmėjinimus ir pajaučiu, kad kažko trūksta. Jei seniau čia buvo daug manęs. Daug daug daug ir per tą daugybę likdavo paslaptyje mažyčiai bet svarbūs gabaliukai. Dabar gal tų svarbių gabaliukų padaugėjo, manęs čia pamažėjo. Gi niekur nedingo nykštukai, niekur nedingo nematomas draugas. Gal dingo skaitytojai ir blogas pasidarė įdomus tik mamoms. Nes ir visi kiti nustojo pasakoti istorijas. Sulindę šūdbukiuose idant čekintų kas su kuo. Aš visada taip apsidžiaugiu kai atgimsta koks blogas.
Kas su kuo? Su tais pačiais. Tie patys vagia šaukštelius ir kojines. Atneša pamestus daiktus. Su tuo pačiu jau beveik 4 metus sukam senamiestyje ratą. O kas kitaip? Per daug įsipareigojimų, per mažai energijos :).

2204

Labas,

kaip gyveni, kaip sekasi? Pastebi, kaip pastaruoju metu linksma mūsų šalyje? Keliamųjų metų šventė – rinkimai artėja. Ir linksminamės. Pensininkai nuoširdžiu veidu sako, kad balsuos už violetinius. Klapsi akimis ir teigia, kad gi jie kovoja su pedofilais. Tuo pačius, tie patys pensininkai reguliariai eina į bažnyčia. Ir visai nepaiso to, kad jau daug amžių (!!!) reguliariai nuskamba pedofilijos skandalai bažnytinėje aplinkoje. Ruošiasi žmonės ir už lietuviškuosius arijus balsuoti. Nieko tokio, kad šie garsūs grupiniu moters išprievartavimu, o ir sakinį sunkiai surezga, svarbu, kad garsūs ir arijai. Vienintelis geras atradimas yra tas, kad referendumas tik patariamojo pobūdžio, o tai fanatikai žalieji, man atrodo sujaukė daugumai protą. Tai daugumai, kurie net atsarginių žvakių stalčiuje nelaiko. O mes laikome. Ir žvakes, ir kruopas, ir konservus. Rimtai.
O šiaip gyvenu aš nuostabiai. Gavau dovanų pinigų ir nesugalvoju, ko gi man šiame gyvenime trūksta. Ai, trūksta tai žinau ko: daugiau saulės, ilgesnės vasaros ir bent 100 kvadratinių metrų lofto. Pašto dėžutė pilna sveikinimų. Traukiu ir skaitau, traukiu ir skaitau. Smaguva. Tik saulės trūksta. Saulės ir vasaros. O be lofto jau kaip nors galiu ir apsieit.

Iki,

Salomėja

Laiškas apie artimą pasaulį

Labas,

neskaičiuosi laiko. Laišką rašiau seniai. Visos istorijos, kurios šiandien yra ant liežuvio galo – ryt jau nebeaktualios.  Nors šiandien aplink jas sukasi pasaulis.
Gal tu žinau, kodėl mūsų šalyje yra tokia keista dviprasmybė. Visur skalambijama – kurkit savo verslą, galvokit savo galva, nebėkit, neemigruokit, neparsiduokit. O kai sukuri… Tu manai aš dabar skųsiuosi valdžia, keiksiu mokesčius, krizę, nepalankias situacijas?
Žinau. Nemanai taip, nes pakankamai mane pažįsti. Ne. Neturiu priekaištų valdžiai, mokesčiams ar krizei. Turiu priekaištų mus supantiems žmonėms. Tiems, kurie gali vadintis artimaisiais dėl draugystės ar giminystės ryšių. Ar niekada nepastebėjai, kad savi nelabai vertina savarankiškus versliukus. Mokėti algą sau pačiam tai nė joks čia ne darbas :).
Mama, tėtis, draugas, močiutė, draugė gali paskambinti viduryje dienos. Užversti prašymais (gal galėtum nueiti, užregistruoti, padaryti, nes aš dirbu, negaliu, neturiu laiko), įsiprašyti į svečius (nes ėjau pro šalį arba gal gali pataisyti, užlėksiu po minutės). Ir viskas puiku, nes kai dirbi sau, tai gali savo laiką tvarkytis. Pvz., nueiti ten, kur kitas negali dėl savo nepalankaus laiko ir užregistruoti, ar priimti svečią.
Smagus privalumas. Nesunku.  Nereikia prašyti šefo, kad išleistų valandėlei. Sunkiau, kad tas savas darbas nevertinamas to artimo rato – niekas nepaklaus ar turėsi laiko, ar galėsi, ar netrukdo. Visai kitaip kai ari kitiems. Tada tau nei skambinėja, nei siuntinėja, nei į darbovietę įsiprašo… Nes gi tu DIRBI!

Tu žinai, tos mintys senos, ne kartą jau sakytos. Bet šviežias emocijas sukėlė štai toks tiksliai cituojamas dialogas:

– Salomėja, tai tu kur nors įsiforminusi?
– ?
– Na dirbi kur nors? Firmoj kokioj.
– Dirbu. Mūsų firmoj.
– Ir viskas?
– O tai kiek dar darbų reikia? O tai kuo mūsiškė blogai?
– Nu tai prasta firma.

Prasta, nes sava, nes nematoma. Gi neturi 3 aukštų ofiso :). Nes žmonės čia dirba  nepilnus etatus už minimumą ir net nevagia mokesčių, nemitinguoja prie vyriausybės, o sėdi sau ir tyliai krutina reikaliukus ir tuos reikaliukus mėgsta. Fu kokia prasta :). Jiems nepaaiškinsi, kad ne viskas iš karto ir kad jei dirbsi kryptingai  tiek metų kiek jie savo darbuose per gyvenimą pradirbo tai ta prasta firma oho kokį įdirbį turės. Ir tai nėra vien mano mintys. Girdėjau ir kiti susiduria su tuo pačiu nuvertinimu, kurio patys nuvertintojai net nejaučia.
Beje, žinai, lygiai toks pat požiūris ir į darbą namuose. Dirbau prie vieno portalo. Buvo beveik toks pat požiūris, tik gal vos vos geresnis :).

Žinau, perskaitysi laišką, užsimanysi pakomentuoti. Bet nebūtina. Tai toks savotiškas monologas, nes vasarą aš vėl esu ciniška, graži, vėl kupina Salomėjiškos arogancijos ir pasitikėjimo. Kaip prieš keletą metų. Tada dažnai tau rašydavau.

Viskas tik į gerą. Ir kaip aš visada sakydavau… Pirmyn ir tik pirmyn, atsigręši… Na pats žinai. Bus daug druskos.

Salomėja

Dalykėliai

Labas,

kiek daug dalykėlių sukasi ir sukasi galvoje. Apie tą, šitą ir aną. Neseniai pliurpėme su drauge. Tipiškas moteriškas pokalbis. Jo metu draugė pasakojo apie kitą savo draugę nemėgstančią dažytis. Na ir iš to išėjo kalba, kad jei jau likimas nedavė ryškių bruožų mes turime pačios juos “nusipiešti”. Jei reikia, tai ir kiekvieną dieną. Reikia gi save mylėti. Iš vienos pusės aš sutinku. Myli save, puoselėji, stengiesi būti gražesne. Kita vertus, o jei myli save tokią kokia esi? Gal su balkšvomis blakstienomis jautiesi geriau, nei su juodomis, kurių net paliesti negali idant neišsiterlioti. Juk būti ryškiomis, lieknomis mus verčia dirbtinai formuojama nuomonė.   Čia toks dvipusis pamąstymas.
O ar būtina visur sutarti? Mano ir mylimojo nuomonės skiriasi dažnai. Mes skaitome skirtingas knygas, tiesa, kartais tos tiesės ir sueina į vieną. Mes baisiausiai ginčijamės,  nes jam kai kurių svetainių dizainai baisūs, o man netgi visai aštuoneto su pliusu verti. Bet nesislapstome vienas nuo kito. Jau milijoną kartų stebėjausi, kaip forumietės prisiperka atvirukų, ar ženklų ir taria “kad tik mb (mano brangusis) nesužinotų”. O gal maniškis tikrai pilną rūsį katanų prikišęs dreba, kad aš nepatikrinčiau?
Ir dar iš dalykėlių galvoje serijos. Jau ne pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Pvz., paklausi apie kokį nors mistinį personažą, žvaigždę ir t.t. ko nors panašaus į – ar jis normalus? turi savo gyvenimą?- ir sulauki atsako – tai jo, turi žmoną, vaiką… Ir daug kur tai matau. Kalbama apie žaidimų įtaką gyvenimui – ne ne, nieko blogo jie neįtakojo, taigi turiu žmoną, vaiką… Tarsi tai normalumo įrodymas. Bet juk daug kas turi žmonas/vyrus ir vaikus ir tai anaiptol nėra, kažkoks įrodymas (pilni kalėjimai vedusių ir vaikuotų).
O praeitas sekmadienis buvo verbų. Išėjom į miestą, o ten minios plūsta į bažnyčias. Net nustebau, nes visada atrodė, kad jau nebėra tikinčiųjų. Man pačiai kaip ir nešauna galva eiti ten. Kita vertus… Gyvenimo eklektika. Per Kaziuko mugę perka verbas ir pagoniškus žalvarinius papuošalus :).
Daug čia dalykėlių tau prikaupiau, ane? Pamąstai, parašinėji, padiskutuoji ir gyveni toliau.

Iki,

Salomėja

Nykštukų gaisrinė

Tie mano nykštukai, kurie aną kartą sulindo į serverį, smaginasi paprastai. Dažniausiai pasigauna Etoškę. Įbruka jai į dantis kaži kokio gyvio koją ar uodegą ir liepia būti gaisrinės mašina. Ir Eta būna. Lekia, eismo taisyklių nežiūri ir kaukia kaukia. UaUaUaUuuuaaaa.

O kai Eta būna nenusiteikusi, tai tie įkalba Kitę. Tik vietoje kojos ar uodegos, tą paperka mano vilnone kojine.

Namisėdiškiau

Labas,

kaip dažnai tikrini savo pašto dėžutę? Aš kartais ir po du, ar net tris kartus per dieną. Taip taigi taip. Ne elektroninę. Elektroninė atidaryta visada, ir dar iššoka pranešimai apie naują laišką. Tik telefone esu nujungusi automatinius.
Vakar grįžusi iš miesto aptikau penkis praleistus skambučius. Truputį net smalsu pasidarė, kam čia manęs reikėjo, kad skambinti net penkis kartus. Bet nelabai matyt reikėjo, nes būtų parašę sms, ar meilą…
Šita žiema man pati keisčiausia iš visų. Namisėdiškesnė. Pernai gi tokiu metu griovėme sienas.
Prie jūros nenuvažiavome. Aš manau, kad dėl to, kad su jūra turiu keistus santykius. Aš jos visada ilgiuosi, kaip tie aštunkojai iš antro aukšto, bet vis nelemta. Bet kitą savaitę knygų mugė. Turiu tik 20Lt, tiek kainuoja bilietas dviems… O visa kita nesvarbu.

Tai šiandien tiek,
ate.

Salomėja