Category: Aplink darbą

Dar nebuvo tokio savaitgalio, kad tiek daug rašyčiau. Ir vis dar tauškinu ir tauškinu klaviatūra. Išvažiuoti mėnesiui (ir nebūti tikram ar turėsi galimybę gauti interneto) yra ne juokas.
Tad:
15 TR – done. Liko tik suredaguoti, perskaityti, patikrinti ir išsiųsti.
33 ĮDPS – dar tik 8. Keep going.
TOPŽ – ~iki rugsėjo 30. Done.
Rašau, rašau, rašau. Ir kaip bg sako, kaip bus gerai po viso to tiesiog 8h per diena minti ir medituoti.

Todėl, kad kai man ten reikia ką nors padaryti, o ne tik paspausti “like”, tai pasijuntu kvailu viščiuku. Nu tikrai. Nu visišku.
Pasakoju: šiandien aš norėjau sukurti puslapį (na tą, kur būna daug fanų ir etc.). Bet, kaip tikra višta sukūriau grupę. Daugiausiai dėl to, kad greičiau radau, kaip tai padaryti. Nes ne taip paprasta jei ką. Ir tą, ir aną sukurt. Net neabejoju, kad aš tiesiog ko nors nematau.
Taigi va, po to kai apsižiūrėjau, kad vis tik aš noriu puslapio, tai ką? Jokio šanso ištaisyt savo klaidos? Neprašau aš galimybės grupę paverst puslapiu. Bet nu gi bent jau neverskit manęs, visomis mano žinomomis kalbomis, googlinti, kaip tą grupę ištrinti.  Gal aš ir žioplas padaras, bet radau vienintelį būdą: ištrint visus narius ir pačiai (administratoriui) palikti grupę. Prieš tai dar pakeičiau statusą į “slapta grupė”. Dėl viso pikto, kad jei užsiliks, tai bent niekas neužeitų.
Aš žinau, kad tai juokinga. Užtat aš ir nekenčiu feisbukio, nes jį naudoja milijonai žmonių. O jei naudoja milijonai žmonių, tai turbūt viskas aišku aišku ir tik aš viena ištisai amžinai nuolatos visados ko nors nesupratu. Tas “ištrinti grupę” mygtukas turbūt didelėm raudonom žybsinčiom raidėm parašytas. Ne?

Kažkada seniau, kai dar tik pirmą kartą mažino algą, o mes sėdėjome krizės aukos išleistuvėse, aš vienam kolegai užsiminiau, kad man nusibodo jau darbas. Nes jau du metus darau tą patį per tą patį. Nebeįdomu. Norisi kažko naujo. Ir tie minimalūs pokyčiai, ar papildomi darbai tikrai neužkemša, nebeprideda naujų žinių.
Tas kolega manęs nesuprato. Jis sakė, kad dirba dėl to kad moka pinigus. Ir iš vis nėra jokio skirtumo ką dirbti. Svarbu, kad moka, nes reikia išlaikyti šeimą. Kai nemokės – eis kitur. Irgi nelabai svarbu. Gali ir 10 metų tą patį daryt jei tik įplaukos bus stabilios.
Galvoju ir aš, kad nėra taip jau blogai. Griovių niekas nevaro kasti. Indų plauti visą dieną irgi nereikia. O bet tačiau vis mąstau, gal čia toks darbinis “neišsilakstymas”? Nedirbau aš studijų laikais padavėja, nevažiavau į anglijas braškių skinti ir nepardavinėjau pilstomų ledų. Aš tik 2+ mėnesius buvau interneto projekto vadove ir 2+ metus žurnalo priedo vyr. redaktorė.
Kadangi kaip ir neturiu panaudojamo išsilavinimo, bet turiu talentą viską perprasti ir išmokti labai labai greitai (liudininkai gali patvirtinti), tai galiu veikti beveik bet ką. Juo labiau, kad esu visiškai laisvas paukštis.
Bet vis kažkas stabdo.
Gal tai, kad gyvenu pasaulyje, kuriame ne pirmą dešimtį metų klausau, kaip svarbu yra susitvarkyti gyvenimą. Ir į tą tvarką turi būtinai įeiti pastovus ir gerai mokamas darbas. Ir kad ir kaip vengiu klausytis to ką sako kiti, vistiek tenka tarp tų kitų gyventi.
O visgi aš niekada nevengiau priimti visuomenei nepriimtinų sprendimų. Tik duokit kas nors man valios ir kantrybės dar keliems mėnesiams. Išlaukti tinkamo laiko.

Salomėja, ką renkiesi?
1. Įsijungti “o man viskas px” režimą. Yra kaip yra. Nekreipti dėmesio.
2. Šypsotis ir visada linksėti galva. Ir vėl šypsotis. Ir vėl linksėti galva. Kol pasiduos. Arba amžinai.
3. Pagaliau sprogti, nes savitvardos likučių tiek nedaug, kad ant seilių laikosi.
4. Kita.
Pirmu atveju reikia stiprios saviapgaulės.
Antru atveju reikia visai neturėti savigarbos.
Trečiu atveju reikia turėti drąsos ir atsarginį variantą.
Ketvirtu atveju… Nežinau.
Išvada: kol kas aš neturiu savigarbos ir nežinau.

Atsikėli, žmogau, ir pagalvoji: valio vėl į darbą. Gi sako per savaitę daugiau nei penkiais tūkstančiais bedarbių mūs šalis pasigausino. Tai va. Valio vėl į darbą.
Atsivelki, žmogau, į darbą ir pagalvoji: kaip faina, vis dar nieko neatleido, štai mieli kolegos, štai darbų krūva, let’s do it.
Baigi, žmogau, darbus ir džiaugiesi, nes ryt tu ir vėl čia būsi.
Darbe smagu. Gali vaidinti viskuo patenkinto darbuotojo rolę. Kas, kad nežinia kada alga. Kas, kad kaip ir kaip besistengtum, vistiek viską užstabdo kiti, o atsakyt turi tu. Ir stengiesi ar nebesistengi – viskas, kaip visada. O kadangi viskas, kaip visada, tai nustoji stengtis. Tada pyksti ant savęs… Arba ne. Priklauso nuo to, kokį žaidimą šiandien žaidi.
Ir aš taip noriu atostogų. Bet atostogos pas mus reiškia, kad turi nusidirbti visus darbus, kuriuos dirbtum jei neatostogautum, iš anksto. Kada – tavo reikalas. Kadangi dirbam darbus ir tų, katrie kažkada buvo kolegos ir netgi už tai algą gaudavo – reikia nusidirbti iš anksto ir šiuos. Tai kam tos atostogos, jei per jas jau būsi negyvas ir be pinigų, žmogau? Sėdint darbe bent jau mažiau visokių parduotuvinių pagundų :).
Taip vat ir gyvenam. O imtų kas. Nuspaustų tą raudoną mygelį ir nebereiktų penktadienio vakaro laukt.
Savaitgaliai gražūs, nuotykingi, linksmi. Bet kas iš to jei darbo dienų rutina naikina?

Darbas.
Frazė:
-Viskas blogai.
Visai sutinku.

Buvo tokia Veronika Paskenduolė. Gluša merga nusiskandino todėl, kad labai jau baisu jai buvo ką bobutės pasakys. Keisti žmonės buvo, nes iš karto pasmerkdavo tuos, kuriems nepasisekdavo saugiai ir sėkmingai pasidulkinti.
Bet ne apie žmonių keistumą aš čia. Nes šiais laikais keistumu jie pranoksta savo protėvius.
Aš šiandien apie paskenduolius.
Šiandien skęstam vienas po kito. Per kelis metus plaukt jau išmokom. Tai nieko baisaus.
O fantazija tai lavėja, nes kiek daug originalių versjų, apie tai kodėl gi čia tas cunamis užėjo, prisigeneruoja.
Taip vat ir gyvenam. Nieko nepadarysi.

Ot ir ne apie save aš.
Ot.
Bo šiaip labai beveik romantiškai nusiteikus dėl tų užvežtų pietukų.
Bet štai atsiėmusi minėtuosiu pietukus aš stoviu prie mikrobangės ir laukiu kol sušils.
Ateina leidyklos kolegė x. Virtis arbatos, ar ten kažko. Mato – stalas šlapias, bo kažkas ten plovėsi ir pritaškė. Ir kad pradės kudakuot: vajė vajė, pamatyčiau rankas nukapočiau, negali susitvarkyt, ir bla bla bla.
Iš paskos kudakuot pradeda ir dar pora. Na kaip troleibusuose, kai susivienija pensininkai prieš kontrolę ir jaunimą.
Aną sykį mane apstaugė leidyklos kolegė y. Mat netinkamu laiku užsukau į wc. Kažkas ten buvo prieš tai priteršęs. Tai kolegė y, matyt norėjo padaryti mane sąjungininke ir isterišku balsu pradėjo klykauti apie netvarką, apie netvarkingas moteris, apie kiaules net visokias… Mhm, sąjungininkė klykavimo aš netapau. Pabėgau.
Dar kažkurią dieną buvo užsikišusi kavos tirščiais kriauklė. Tai irgi išgirdau frazę: kokios čia netvarkingos moterys. Iš tokios pačios. Jai iš paskos puolė antrinti dar trys.
O po to dar gaunu pastabą, kai pasakau, kas toms boboms darosi. Pastaba už žodį bobos.
Man irgi ne visada patinka rasti užkištą kriauklę, pridergtą wc, pridrabstytą stalą. Galiu arba sutvarkyt, arba nuignoruot. Bet aš nesugalvoju iš to daryt cirko. Tarp kitko nė karto negirdėjau, kad tokį cirką surenktų nors viena iš 3 mūsų redakcijos merginų. Jau ir taip cirke dirbam. Cirkas cirke jau gal biškėliuka per daug?

Pokalbis telefonu:
– Klausau.
– Pirkau jūsų žurnalą.
– Mhm
– Ten buvo diskas.
– Mhm
– Ir man ištiko tokia bėda. Ten buvo “OpenOffice” ir jis man sugadino kompiuterį. Ekranas pasidaro juodas, rodo kažkokią lentelę, kad vindaus genuine ar kažkas tokio. Nu aš nesuprantu angliškai tai skaitau paraidžiui. Ta va. Spręskit.
– Na, nuo “OpenOffice” tikrai šitaip nepasidaro, čia kitur pas jus bėdos.
– Nu kaip nepasidaro. Aš angliškai nelabai suprantu, bet pasiskaičiau, kad čia jūsų diskas neoriginalus, tai kam aš už tą laikraštį mokėjau 7 litus.
– (nuostabos kupinu balsu) Ką reiškia neoriginalus diskas?
– Nu aš pasiskaičiau. Jis nelegalus. Tas offisas kainuoja 130 lt. (taip ir nesupratau kuo tas diskas neoriginalus).
– ??, “OpenOffice” nekainuoja nieko.
– Tai ką aš įsidėjau nieko nekainuojantį daiktą ir man sugadino kompiuterį. Tai kam tas laikraštis, niekas dabar neveikia.
– “OpenOffice” kompiuterio tikrai nesugadina. Jei jums nepatinka tai išdiekit jį.
– Tai kad tryniau tryniau ir vėl jis pas mane atsiranda. Ai jokios naudos iš jūsų laikraščio.
Padėjo ragelį.
Jap. Jokios naudos. Bet tai kokie savanaudžiai visi…