Kvietimas kavos…

Laba diena, Salomėja,jūsų duomenis pamatėme ten ir ten. Kiek suprantu, darbo
ieškote ten ir ten, panašaus į tą, kurį šiuo metu dirbate.
Ar galėtume ką nors pasiūlyti mes?
Jeigu įdomu, užeikit, pavaišinsim kava … ir aptarsim mūsų pasiūlymus,
kurių turime nuolat.
Pagarbiai,
tas ir anas
Štai tokį laišką (na tuos ten ir ten pati įrašiau) gavau šiandien. Nei aš darbo ieškau, nei ką. Gal man visai geras ir tas, kuriuo nuolat skundžiuosi. Juolab, kad šitame pasiūlyme man netinka miestas. Antrą kartą juolab, kad šitame darbe dar turiu vilčių. Trečia kartą juolab, kad reikia kur nors bent metus išdirbti. Mano CV kabo domenų bazėse šimtą metų jau neatnaujintas.
Bet labai smagu kai gauni kvietimą kavos. Vien dėl to apsilankyčiau. Beje, prieš 1,5m labai labai sunkiai ieškojau darbo. Radau tik šaraškino kontoroj, kur ištvėrui 2 mėn pabėgau. Labai bijojau, kad tokia vienintelė mano trumpa patirtis atbaidys darbdavius labiau nei jokia. Taigi per tą sunkų ir bjaurų paieškos laikotarpį tokio malonaus kvietimo į pokalbį dėl darbo nebuvau gavusi. Įdomu kodėl?

Kaip užmušinėjau dieną…

Na neužmušinėjau aš jokios dienos. Nereikia visko suprasti tiesiogiai. Tačiau situacija tokia, kad šiandien (šeštadienį) dirbam, kai visi normalūs žmonės (įskaitant ir kitas leidyklos redakcijas) ilsisi. Dirbam tai dirbam nes dirbti reikia…:) Tačiau vakar buvo penktadienis. O penktadienis nepriklausomai nuo to reikia ryt į darbą ar nereikia, yr švents reikals . Juo labiau, kad vakar apturėjau pirmą šiais metais Kalėdinį vakarėlį kodiniu pavadinimu “trylika litų trylika centų”. Pavadinimą jis gavo tokį todėl, kad keitėmės dovanomis, kainuojančiomis būtent tiek. Su čekiniais įrodymais. Tram param pirmą vietą už tikslumą gavo dailės rinkinukas iš aliejinių dažų, pieštukų, akvarėlės ir kitokios smulkmės. Jis kainavo tiksliai kiek reikia. Vienu centuku skyrėsi prezervatyvų ir 3 in 1 kavos rinkinys… Tolimesnių dovanų nevardinsiu. 🙂
Žodžiu dovanos gausiai aplaistytos, dalyviai lamingi miega, o aš sėdžiu darbe. (Dar turėjau laipiot per žmones, kad iki spintos prisibraučiau).
Kadangi piktieji deadlainai praėjo, galima šiek tiek atsipūsti. Pagrindinis mano darbas dabar sudaryt naują turinį. Tiksliau surasti kokį 50 nemokamų, kuo geresnių programų, kurios tilptų į CD, nebūtų per nelyg didelė egzotika, ir nesikartotų jau šimtąjį kartą (priimu visus pasiūlymus, nes jau nusibodo ieškot…). Šitas darbas aišku atliekamas internete ir “Exel” (šiaip tai Open Office) lentelėje. Mano savijauta tokia, kad aš nuolat iš visokių download.com; en.softonic.com ir pan. nuklystu į blogas.lt , eblog.lt ir panašiai. Kadangi mane graužia sąžinė. Nors galvojau, kad jos pas mane nėra. Na vistiek juk reikia dirbti. Grįžtu į programų bibliotekas, bet vistiek tada jau ten viduje nuklystu į skiltį “pocket PC”. Tada prisisiunčiu visko. Prisidiegiu į savo HTC. Pažaidžiu. Rezultate, per visą dieną į savo “Exelio” lentelę įsirašiau tik pora programėlių iš nežinau.lt siuntinukų. O turinį jau reikia kuo greičiau padaryt. Einu išsivirsiu kavos:) Ta proga jums mano šedevras:) Kaip gi įsidiegusi piešimo programėlę galėjau neprastumti laiko,nepaterlinus visokių nesąmonių 🙂

gele.jpg


Darbas nesukelia protingų minčių

Šią savaitę užgriuvo darbų lavina. Nieko įpatingo, eilinis žurnalo pridavimas. Kaip visada tokiu metu atsiranda netikėtos reklamos (būtinai 18 val. kai baigiasi oficiali darbo diena). Tai aišku praneša reklamos vadybininkas, kuris jau seniai namie. Jam kas, tereikia tik Salomėjai paskambit. Nega to, kad reikia sugalvot išeitį, tai dar ir būdą išlaikyt dizainerius po darbo. Motyvuot nėra kuo (na supratot)…
Nesvarbu. Tačiau stresinė situacja privertė pagalvot, kokie būna darbuotojų tipai:
1. Tie, kurie nuolat skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba tik 8 valandas ir nė minutės daugiau. Visada nespėja. Nespėtus darbus užkrauna kitiem. Šis tipas labiausiai būdingas biudžetinių įstaigų darbuotojams. Lai niekas neįsižeidžia.
2. Tie, kurie skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba viršvalandžius, niekam neleidžia perimti darbų. Viršvalandžių kaina, darbus visada spėja. Čia tie, kurie mano esantys nepakeičiami.
3. Tie, kur niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.
4. Tie, kurie nesiskundžia. Dirba viršvalandžius ir yra tuo patenkinti darboholikai. Aišku, kad viską spėja.
5. Tie, kurie tyli. Nepersidirba ilgai. Viską spėja. Nematomi žmonės.
Aš dažniausiai penktas variantas. Mėgstu pabambėt nelabai garsiai. Tačiau jaučiuosi nematomas žmogus. Nes viska spėju, o niekas nemato kada dirbu.
Pokalbiai (šefas-Š, Salomėja-S):
Š: Reikia baigti iki penktadienio (pirmadienis, reik padaryt 40psl., bet dizainerių beveik neduos, nes jie daro kitą žurnalą.).
S: Gerai.
Š: Šiaip tai būtų geriau ketvirtadienį.
S: Gerai.
Š: Spėsim? (hm, tik kam čia ta daugiskaita?)
S: Taip
Po to dar šimtą kartų per dieną:
Š: Spėsim?
S: Taip.
Ir nepaisant to ką rašiau pradžioj apie reklamas… Dar nepaisant nenumatųtų kliūčių, pvz., neveikiančio neto… Spėsim. Ir niekas ačiū nesakys. Nors mano darbas ne visai toks… Bet… daugiau minčių nėra, o viešai guostis bijau.

Ką daryt kai darbo yra, bet dirbt negali? Ir neturi ką veikt.

Taip aš galiu dirbti į priekį. Bet prisipažinkit, daugelis taip daro? Abejoju.
O darbo yra. Tikrai. Ir nemažai. Bet čia susidūriu su tuo atveju, kur nuo kitų priklauso. Tų kitų neįmanoma niekaip paskubinti, nes tokia politika. Tikrai negalima nieko padaryti. Tai ką veikt?
Mintis, kad viskas susikraus deadlainui(kaip tariu taip ir sakau), nervina ir blokuoja kitas mintis. Dar labiau nervina, kad esu bejėgė. O iš viso nervina labiausiai tai, kad turiu sėdėt
darbe, nors vienintelis darbas (na tas kur į priekį) dirbamas naudojant internetą. Taigi, patogiai lovoje namie galėčiau tai pasidaryti ir dar papietauti iš atsargų. Kaip sakant be išlaidų. Ir dar nereiktų galvot ką rengtis… Ir nereiktų dažytis…
Kai atsibosta daryt į priekį (jei daug padarysiu ir vėl neturėsiu ką veikt), užsiimu tokiais niekais kaip rašinėjimas į blogą, ir šiaip. Bet aš darboholikė. Todėl lendu prie kolegų ir zyziu… gal tau padėt… gal tau padėt…gal tau padėt… Velnias, niekam nereikia pagalbos.
Ir kam manęs iš viso reikia?

Nešvarka darbe

Arba kitaip tariant netvarka:)
Kai ateina valytoja pastoviai aprėkia, vai vai koks netvarkingas mano stalas. Kiek visko daug ant jo, ir kokia aš netvarka (nevala nedrįsta pasakyt). Ir ko jau ten tai daug? 6 reikalingi žurnalai – tai mano asmeninis archyvas. Apipaišytas ir skirtingomis spalvomis apspalvintas būsimo žurnalo planas. Bet užtat aš žinau, kiek parašyta, kas
atiduota, kiek sumaketuota ir kas maketavo, kur atsirado reklama. Ir viskas ant vieno A4 formto lapuko. Dar mėtosi apipieštas teo blonknotas. Davė kažkur kažkada. Ten mano pastabos ir taip toliau. Gal čia apipaišymai netvarką kelia? Dar yra mano ir kolegos bendras kalndorius, McDonaldo vėliavėlė (kolegos parnešė dovanų, kai ėjo, o aš ne).. Dar yra tušinukas, rankinė (šone, niekam nemaišo), USB rakčiukas, Bluetooth adapteriukas, puodelis su šaukšteliu (dažniausiai švarus), lūpų blizgio dėžutė, pora markerių. Ir kaip ir viskas. Jokių šiukšlių. Tai kame netvarka? Ar būtina man viską į stalčius kaišiot? Ar kaip? Jei man taip patogu, tai ko kabinetis???