Balos, pievos, miestai. Pasaulis

Sveikas. Taigi, neseniai buvai užėjęs. Su nykštukais susipažinai. Taip greit pasiilgai? Sakei jau pabodo mano tamsūs vidiniai kampeliai. Į šviesą norisi, ten kur nuotykiai, ten kur gimiau. Ką mačiau, ką sutikau. Norėjai ir prisiprašei. Šiandien pasivaikščiosim po kiemelį, po išorines pievas… Einam.
Kam tau tas skėtis? Lyja? Bet kaip smagu šokinėti per balas. Basomis kojomis stovėti purve, kuris sunkiasi per tarpupirščius. Įsižiūrėk… Ne tai ne tepalo vaivorykštės vandeny. Tai mano vaikystė. Šiek tiek raudono egoizmo – pirmas vaikas šeimoje. Truputis violetinio pavydo – atsirado brolis. Mėlynos fantazijos. Daug žalios – laukinės miškinukės siela. Miškas, urvai, upė. Tikrai buvau laukinė. Susivėlus raganaitė su mažu broliuku, kurią tekdavo krapštyt iš medžių.
Keliaukime toliau. Paauglystė. Taip taip, ji įkūnyta šioje pievoje. Iš išorės gražu, ramu, gėlytės žydi. Taip atrodo iš toli. Bet pažiūrėk atidžiau… Išdžiuvus žolė, tai mano panieka tiems, kurie manė, kad prie jų reikia pritapti. Žydinčios gėlės – tik piktžolės. Nes norit gėlių? Turėkit, tik neįsidurkit. Tai niekuo neišskirtinis laiko tarpas, bet dėl jo esu tokia kokia esu. Šioje pievoje sutikau tų, dėl kurių verkiau. Čia buvo ir tų, kurie visada laikė už rankos. Štai ant šio kauburėlio dažnai sėdėdavau bandydama suprasti kas aš. Čia užkastos mano nuoskaudos.
Bet tau nuobodu? Tiesiog pieva? Paėjėkim… Nustebai už kalnelio pamatęs miestą? Taip, tai dabartis. Dangoraižiai, judrios gatvės, minios žmonių. Purvas, kamščiai ir žavūs senamiesčio kiemai, parkeliai ir skverai.
Pastovėkim greta šios judrios sankryžos. Prašau.. Pakentėk, nes čia galima daug pamatyti. Ten lauko kavinėj užsisvajojusi dama. Tai mano nuolatinė būklė. Stebiu, galvoju, rašau. Laikas sustojęs. Aplink nieko nėra kol nepakeli galvos ir nesugrąžini žvilgsnio. Prakaukši ji. Aukštakulniai bateliai, raudoni nagai. Tai maža fyfiškumo dalelė manyje. O kas jos neturi? Matai tas dvi mergaites, kurios vaiposi už mamos nugaros? Tai mano vaikiškumas ir nesutramdomumas. Pralėkė žmogus, nespėjom net pamatyti. Tai mano noras gyventi, skubėti… O tas senelis, kaip ti atspindi troškima sustoti ir mėgautis viskuo iš lėto. Dairykis į praeivių veidus. Ramybė. Abejingumas. Džiaugsmas. Viltis. Baimė. Netikrumas. Svajonės. Visa tai mano miestas. Visa tai aš. Juos sutinku kasdieną. Mokausi, analizuoju, priimu į savo vidų.
Bet eime. Chaotiškas išorinis mano pasaulis priimtinas ne kiekvienam. Ir pirma kelione gali palikt ne kokį įspūdi. Čia ne taip ramu kai viduje. Pasivaikščiosim dar kada nors. Vėliau.

One thought on “Balos, pievos, miestai. Pasaulis”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *