Ką veikti per atostogas arba DIY Kitchen

Taigi jau visiems išūžusi ausis apie remontus ir virtuves aš nusprendžiau susisteminti nuotykį “pasidaryk pats virtuvę”.

Priešistorė

Savo bute mes gyvename apie 8 metus. Čia atsikraustę darėme didelį remontą, kurį vistiek laikyčiau labiau kosmetiniu nei kapitaliniu. Taip, mes griovėm sieną, lupom lauk tapetus ir ant parketo sudėjom laminatą. Tačiau neremontavom tualeto, vonios (tik perklijavome plyteles) bei virtuvės.

O virtuvę paveldėjome iš buvusių šeimininkų ir ji buvo tokia nepriklausomybės pradžios laikų stiliaus. Ir dar turėjo kažkokią kaunietišką dvasią (nes priminė studijų laikais nuomotus butus), sorry. Atrodė štai taip:

Continue reading “Ką veikti per atostogas arba DIY Kitchen”

Akcijos, arba du už vieną

Ateinu į Kiką, pažiūriu, kad didelio pako maisto nėra (dar neišpakuotas, papildys vėliau), pasiimu mažą ir atsinešu prie kasos. Čia sužinau, kad yra akcija 2 už 1 kainą, bet dabar lentynose tik vienas. Kito reikia ieškoti dėžėse. Ar lauksiu? Nelauksiu, sakau. Ir jau nori nunešt tą mano pakutį.

Ei, sakau, pirksiu maistą. Bet, teisinasi, negalim 2 už 1 kainą. Ginčijuosi, kad pirksiu vieną už vieno kainą. Siūlo ateit vėliau. Sakau, kad neateisiu. Dar gal 5 minutes deramės dėl to pakelio. Galiausiai jį nuperku ir pažadu, kad kitą kartą priminsiu, jog jie man skolingi dar vieną pakutį. Kažkaip galvoju, kad kurį laiką reiks vengti tos Kikos.

Ir prisimenu mėgstamiausią ever knygos citatą. Aš visada ją pametu, nes pačios knygos neturiu, tad galiausiai noriu tiesiog pasidėti čia.

A. Baricco “City”

— Labas.
— Labas, — tarė Satsi.
— Ką užsakysite?
— Du mėsainius su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Bulvyčių?
— Ačiū, ne.
— Su bulvytėmis kainuos tiek pat.
— Ačiū, nesvarbu.
— Mėsainis su sūriu, gėrimas ir bulvytės yra rinkinys Nr.3, —
tarė rodydamas į nuotrauką už nugaros.
— Graži nuotrauka, bet nemėgstu bulvių.
— Gali paimti dvigubą mėsainį su sūriu, rinkinys Nr. 5, be bulvyčių,
kaina ta pati.
— Ta pati kokia?
— Kaip mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių.
— Dvigubas mėsainis su sūriu kainuoja tiek pat kaip viengubas
mėsainis su sūriu?
— Taip, jei perki rinkinį Nr. S.
— Neįtikėtina.
— Imsite rinkinį Nr. 5?
— Ne. Norime viengubo mėsainio su sūriu. Kiekvienam po vieną.
Jokių dvigubų mėsainių su sūriu.
— Kaip norite. Bet švaistote pinigus.
— Ačiū, nesvarbu.
— Tuomet du mėsainiai su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Puiku.
— Deserto?
— Gouldai, nori torto?
— Taip.
— Prašau pridėti gabalėlį torto.
— Šią savaitę už kiekvieną užsakytą desertą antras duodamas
dovanai.
— Puiku.
— Ko norėsi?
— Ačiū, nieko.
— Privalai ką nors paimti, tai dovana.
— Nemėgstu saldumynų, nieko nenoriu.
— Bet aš privalau tau duoti desertą.
— Kaip suprasti?
— Savaitės dovana.
— Suprantu.
— Todėl privalau tau duoti desertą.
— Ką reiškia privalai man jį duoti, aš nenoriu, nemėgstu saldumynų,
nenoriu išstorėti kaip Tina Terner, nenoriu dėvėti kelnaičių
XXL, ką man daryti, laukti kitos savaitės, kad galėčiau suvalgyti
tik mėsainį su sūriu?
— Gali nevalgyti. Paimti desertą ir nevalgyti.
— Kodėl turėčiau jį imti?
— Gali išmesti.
— IŠMESTI? Aš nepratusi ką nors išmesti, gali pats išmesti,
štai, imk ir išmesk, okay?
— Negaliu, mane adeistų iš darbo.
— Viešpatie…
— Čia labai griežta tvarka.
— Na gerai, tiek to, duok man tą tortą.
— Su sirupu?
— Be sirupo.
— Nemokamai.
— ŽINAU, KAD NEMOKAMAI, BET AŠ JO NENORIU,
AIŠKU?
— Kaip nori.
— Jokio sirupo.
— Plaktos grietinėlės?
— Grietinėlės?
— Jei nori, yra plaktos grietinėlės.
— Aš nė torto nenoriu, kaip galėjai pamanyti, kad norėsiu
PLAKTOS GRIETINĖLĖS?
— Nežinau.
— Aš žinau: jokios grietinėlės.
— O berniukui?
— Ir berniukui be grietinėlės.
— Gerai. Du mėsainiai su sūriu, dvi apelsinų sulčių, torto gabalėlis
be priedų. Čia jums, — pridūrė paduodamas Šatsi du rutuliukus,
suvyniotus į skaidrų popierių.
— Kokia čia velniava?
— Kramtomoji guma, dovanai, viduje yra cukraus rutuliukas,
jei rutuliukas rožinis — laimi dar dešimt kramtomųjų gumų, jei
mėlynas — rinkinį Nr. 6, nemokamai. Jei rutuliukas baltas — sukramtai,
ir tiek. Popieriukas su taisyklėmis pridėtas.
— Atsiprašau…
— Taip?
— Atsiprašau…
— Taip?
— Tarkime, aš apsirikusi paimsiu tą velnio kramtomąją gumą.
— Taip?
— Tarkime, kad aš dar labiau apsirikusi pusvalandį kramtysiu ją
ir viduje rasiu mėlyną rutuliuką.
— Taip?
— Turėčiau atnešti jį tau, visą apseilėtą, atnešti čia, kad gaučiau
riebų, keptą, karštą rinkinį Nr. 6?
— Nemokamai.
— Kada, tavo galva, turėčiau jį suvalgyti?
— Manau, iškart.
— Aš noriu mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių, supratai? Nežinau,
ką turėčiau daryti su trim gabalėliais kepto viščiuko, vidutine
porcija bulvyčių, kukurūzų burbuole su sviestu ir vidutine stikline
kokos. NEŽINAU, KĄ SU VISU TUO TURĖČIAU DARYTI.
— Paprastai tai suvalgoma.
— Kas, kas tai suvalgo? Marlonas Brando, Elvis Preslis, King
Kongas?
— Žmonės.
— Žmonės?
— Taip, žmonės.
— Klausyk, ar gali man padaryti paslaugą?
— Taip.
— Pasiimk tas kramtomąsias gumas.
— Negaliu.
— Palaikyk jas kokiam praeinančiam storuliui, gerai?
— Patikėk, negaliu.
— Viešpatie…
— Apgailestauju.
— Apgailestauji?
— Tikrai.
— Duok tas kramtomąsias gumas.
— Gardžios, papajos skonio.
— Papajos?
— Toks egzotiškas vaisius.
— Papaja.
— Sių metų mada.
— Gerai, gerai.
— Viskas?
— Taip, širduk, viskas.
Jie užmokėjo ir nuėjo prie staliuko. Prie lubų pritvirtintas monitorius rodė kanalą Food TV. Buvo pateikiami klausimai. Jei žinodavai teisingą atsakymą, užrašydavai jį tam tikroje servetėlės vietoje ir nunešdavai prie kasos. Laimėdavai rinkinį Nr. 2. Tą akimirką klausimas skambėjo taip: kas įmušė pirmąjį įvartį 1966 metų pasaulio futbolo čempionato finalinėse varžybose?
1. Džofris Harstas
2. Bobis Čarltonas
3. Helmutas Haleris
— Trečias, — sumurmėjo Gouldas.
— Nė nebandyk, — sušnypštė Šatsi ir atidarė dėžutę, kurioje
gulėjo mėsainis su sūriu. Vidinėje dangtelio pusėje švietė ryškiai
raudonas lipdukas. Su užrašu: SVEIKINAME!!! JŪS LAIMĖJOTE
DAR VIENĄ MĖSAINĮ! O mažesnėmis raidėmis: „Nedelsdamas
nunešk šį lipduką į kasą, gausi nemokamą mėsainį ir gėrimo už
pusę kainos!”

Yey!

Atrodo nieko čia nerašau, nes yra kitos vietos, kuruose reiškiuosi! Bet jey kiek džiaugsmo, kad Niekiviskmėjinėjimai vėl veikia! Kad ir be pusės paveikslėlių, bet dzin.

Ta proga, kad jau prisijungiau, paliksiu nuorodą į asmeniškiausią pastaruoju metu rašytą tekstą apie mūsų su G pažintį.

Advento kalendorius (12-13): kodėl mes per Naujuosius Metus važiuojame į mišką

Šitas blogas buvo liudinikas ir tikiuosi dar pagyvens 🙂

2018 birželis. Vilnius-Saksonijos Šveicarija-Vilnius motociklu

Atėjo ir praėjo. Atostogos kaip visada. Tik tiek, kad paliko šiek tiek įspūdžių, tai leiskit man pasidalinti. Dėkui.

Aš žinau, kad šį blogą skaito tik artimieji, kurie žino apie visas mūsų keliones ir jų būdą, požiūrį ir atostogas ir visa kita, tad nebūtina kažkaip papildomai pakomentuoti. Bet ką žinau. Gal įdėsiu nuorodą į kitą savo blogą, tai kažkas tik pirmą kartą čia užsuks. Jiems ir sakau, kad beveik visos mūsų kelionės būna apie važiavimą. Mes važiuojam. Sugalvojam kur ir čia būna planavimo pabaiga. Važiuojam ne muziejų lankyti ar vietinio maisto valgyti (o, bet šį kartą bus ir apie nuostabią lenkų virtuvę “maistas kaip namie”), važiuojam važiuoti. Ir tada truputį dėmesio skiriame savo krypties objektui. Šį kartą tai buvo Saksonijos Šveicarija. Kodėl ten? Tiesiog atostogų laikas ribotas, toli nenuvažiuosi. Miestai, keliaujant motociklu, mums nelabai patinka. Sunkoka naviguoti, sumanius į kažkokį muziejų, nėra kur šalmų ir kitų rūbų palikti ir t.t. Todėl aš visada pagūglinu kokius nors “gamtos stebuklus” bei nacionalinius parkus. Galvojom gal pakartoti Adršpachą, bet begūglinant į akį krito kažkas panašaus pas vokiečius, ten ir patraukėme. Per Čekiją. Nes gražu.

Paskutinė ilgesnė moto kelionė buvo irgi į tą pusę. Aprašyta čia.

Continue reading “2018 birželis. Vilnius-Saksonijos Šveicarija-Vilnius motociklu”

Apie vardus

ta proga, kad blogas kol kas veikia ir čia labai tinka ta paantraštė kabanti metų metus po pavadinimu.

Vardai man svarbūs. Labai. Tiek, kad, kaip daugelis žinote, aš savąjį esu oficialiai pasikeitusi :).

Jie ateina natūraliai net daiktams. Ir tada atrodo, kad niekaip kitaip tik taip.

Wonjan, ar kaip ten pagal prigimimą, mopedas greitai gavo Asiliuko vardą. Viską pradėjo kaimynė palikusi passive aggressive raštelį, kad nerištume motociklo prie medžio. O dar po kelių mėnesių mes išsiruošėme į žygį aplink Lietuvą, kurio metu daiktais ir žmonėmis apkrautas mažylis tikrai panašėjo į asiliuką. Taip ir prilipo.

BMW efkė ne iš karto buvo pakrikštyta Princese, bet tas vardas įsitvirtino per porą metų. Po kelionės į Estiją, mes niekaip kitaip jos ir nebevadinome.

Dar turėjom Varlytę – Nissan Almera. Maža ir žalia, nieko originalaus, bet tiesio pasigavo pats.

Šeimoje atsiradus Hondai ST kelioniniam motociklui, jau po pirmo pasivažinėjimo užkibo Autobuso vardas. Nes po visų kitų motociklų tas erdvės jausmas primena autobusą ir nors tu ką. Ir dabar kažkaip kitaip ir nesako man Gedas, tik kaip “tai gal varom su autobusu pasivažinėt?”.

Va tik Kawasakis ir mūsų Tojota be kitų vardų. Vienas tiesiog niekada ir niekaip nebuvo pavadintas kažkaip kitaip. Kawasakis, arba KZ ir tiek. O Tojota šiaip veido neturi. Na dėžė ant ratų, nors graži ir patogi.

2 epizodai iš Talino

Pirmas epizodas

Išsiregistruojame iš viešbučio, aš dar sugalvoju nusipirkti seniau nužiūrėtus atvirlaiškius. Mačiau, kad jie kainuoja po eurą.

Paimu du atvirukus, paduodu administratoriui du eurus. Vyrukas pasimeta, puola tikrinti kainos.

– Euro, – sakau aš.

– Yes, euro, – sušunka jis!

Ir aš jau noriu eiti, bet matau, kad jis kažkoks pasimetęs, blaškosi… Galiausiai bando manęs paklausti kaip aš interpretuoju kainą, ar galvoju, jog taikoma kažkokia nuolada ir jei du atvirukai, tai jie kainuoja po 50 ct ar kaip? Suraukiu antakius, nesusigaudau aš. Nesusigaudo jis. Bando pakartot svarstymą. Aš jau atsisuku į Gedą ir jau lietuviškai sakau, kad nesuprantu, ko iš manęs nori. Atvirukai po eurą, paėmiau du, daviau du, kame reikalas?

Gedas administratoriui rodo monetą ir sako, kad čia gi du eurai!

-a! Sorry Sorry Sorry! – juokiamės visi, nes anas kažkodėl pagalvojo, kad aš duodu vieną eurą, o ne du.

Daiktas kainuoja eurą, aš perku du juos ir duodu du eurus, o manęs klausia, kaip aš čia skaičiuoju. Ar galvoju, kad jie pradeda kainuoti 50ct? Ir aš pradedu galvoti, kaip aš čia skaičiuoju. Man patiko. 😀 Smegenų mankšta.

 

Antras epizodas

Ateinam jau į stovėjimo aikštelę su visais daiktais ir… nerandam mašinos raktelių. Iš pradžių ramiai išknisam Gedo kuprinę. Iš pradžių jis, po to aš. Nėra, nors turi būti. Tada jau imame rausti lagaminą, drabužiai virsta į purvą. Nėra. Tada jau nusprendžiame grįžti į viešbutį, gal kur iškrito kambaryje ir paskutinę minutę Gedas prisimena kažkokią ten itin slaptą, itin saugią (akivaizdu, kad taip ir yra) kišenėlę kuprinėje.

Tuo tarpu mintys lakstė visokios. Nuo ilgesnio pasisvečiavimo Taline, kol mums koks kurjeris atveš atsarginį raktelį, nuo svarstymų, kuo galėtų padėti gamintojo atstovai. Ir viskas mintyse.

Mane truputį ėmė juokas, nes prieš tai skundžiausi, kad kava nepadėjo prabusti. Čiut stresiuko ir taip pažvalėjom, kad iki Vilniaus grįžom net nepastebėję, kaip greit laikas pralėkė.

Apie supermenus

Vakar Gedui sakau, bet tu supermenas!

Gali pasiūt man sijoną. Ir net svajonių kuprinę.
Gali nudažyti plaukus. Ir net nukirpti.
Gali suremontuot automobilį. Įskaitant elektroniką.
Gali surinkt, išrinkt, surinkt motociklą.
Elektra, santechnika, statybos, namų elektronikos prietaisai – patirta ir done.
Gamini skaniai.
Moki šiokių tokių kovos menų.
Ir gali suvirint net ir aliuminį.

Po to galvojom ko nemoka. Padarėm išvadą, kad gert ir taupyt.

Čia mes kalbam apie programuotoją, ne siuvėją, kulinarą ar autoremontininką.

Ai, o aš tai norėjau pasigirti savo nauja kuprine. Istorija tokia, kad aš labai mėgstu odines kuprines. Tačiau tos, kurios gražios, tikrai gana brangios. Nuo 300 EUR ir daugiau. Jų kainą suprantu ir pateisinu, man net neatrodo jos užlaužtos, nes tiesiog kūrybinį ir konstrukcinį darbą aš vertinu. Taip pat ir rankų darbą bei kruopštumą, taip pat žinau, kad medžiagos tikrai nepigiai atsieina. Tačiau bėda ta, kad žiūrinėdama į tas visas 300 ir daugiau EUR kuprines, visose matydavau kas man nepatinka. Diržai ne taip segasi. Forma ne ta. Spalva nepatinka. Apdaila mano akimis neišbaigta ir norisi va ten bent dekoratyvinės siūlės. Todėl, aš tikrai nesilaužiau, kai brangusis pažadėjo pasiūti tokią kuprinę, kokios noriu. Užtruko projektas ilgokai.

Odos mes nusipirkome vasarį. Tada buvo bandymai iš kurių gimė mini tašiukas.

Piniginė…

Ir net Kawasaki’o sėdynė.

Na ir tada atėjo eilė mano svajonių kuprinei.

Unikalesnės gimtadienio dovanos dar nesu gavusi. Super, ar ne?

5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą

Man šiek tiek sunku patikėti tuo, kad jau esame namie, kad miegojome savo lovoje ir kelionė jau tuoj bus kažkur tolumoje. Manau taip jaučiasi kiekvienas keliautojas, nesvarbu, ar jo kelionė buvo kopimas per kalnus, ar gulėjimas Turkijos paplūdimyje. Tai vistiek yra pabėgimas nuo kasdienybės.

Tradiciškai planuoju apžvelgti mūsų išvyką, nes labai jau smagu būna prisiminti.

Keliaujame mes rugpjūtį, netyčia taip gaunasi, bet matau kaip FB nuolat mėto priminimus kas buvo pernai, užpernai ir dar seniau. O buvo kelionės :). Pastaruosius porą metų mes vis keliaudavome motociklu, tačiau šiemet iš 2.5 turimų vienetų nė vienas netiko ilgai kelionei. Jau ir pernai su Princese nebuvo lengva.

Nelabai turėjome ir automobilį, nes varlytė jau byrėjo, o remontuot nebuvo motyvacijos. Tradiciškai šiek tiek pasiblaškėme. Gal kokį skrydį pirkti? Gal traukiniu važiuoti?

Bet paskutinę minutę viskas brangu, o iš anksto planuoti mes nemokame, nes planai pasikeičia net išvakarėse, tai kaip galima pirkt bilietą kažkada ten po pusmečio? Pavydžiu žmonėms, kurie taip moka. Taip pat ir Turkijos, Egiptai nė kiek nedomina. Na, jei norit padovanot nemokamą kelionę, aišku, paimsiu, bet jei turit atliekamų pinigų, tai geriau gal siųskit kažkur kitur?

Žinau žmonių, kurie ten važiuoja, valandų valandas apžiūrinėja viešbučių nuotraukas, rašo jiems laiškus klausdami koks bus maistas, internetas ir kambario apstatymas. Na ir gerai, jei jiems gerai, bet man žiauriai nuobodu. Kažkodėl mus su Gedu traukia tokios atostogos, per kurias nusibaigiam. 😀

Kadangi automobilio šiaip ar taip reikėjo, tai sugalvojom, kad paprasčiau bus nusipirkti, nei ten kokį skrydį išsirinkti :D. Nusižiūrėjome ir nusipirkome maždaug per valandą. Dar per kelias, tą pačią dieną, aš suradau, kas atvažiuos iki namų ir išsiveš mūsų seną mylimą varlytę (aka Nissan). Taigi, taip transporto priemonė atsirado. Sumanėme ja važiuoti į Odesą ir ant tų žodžių, trečią dieną po pirkimo, “naujasis” automobilis taip sugedo, kad teko palikti kitame mieste. Ir kai griežtai bei tvirtai nusprendėme, kad į Odesą nevažiuosime (tai yra ir jokių kitų būdų neieškosime), viskas išsisprendė. Mašina praktiškai be investicijų buvo prižadinta ir laisvas kelias važiuoti mojo iš tolo. Ar galima nepaisyti ženklų? Galima, bet kam reiktų taip kvailai elgtis?

Vis dar nežinojome kur. Todėl nusprendėme neplanuoti. Gal Vokietija, gal Olandija, gal tik Lenkija. Važiuojam ir kiekvieną vakarą suplanuojam kur keliausime rytoj. Sounds good! Bet paskutinę (!!!) dieną sugalvojome įgyvendinti planą, kurį norėjome imti motociklu ir apvažiuoti Baltijos jūrą (atmetant Rusijos dalį). Na ir kodėl gi ne? Finansai kiek riboti (automobilio pirkimas, padangos, draudimai ir etc., gerai gi nugręžė), tad net nesvarstėm jokių ten viešbučių, hotelių, motelių. Žinau žinau, galima ir nemokamai prasisukt per couchsurfing, arba pigiai per airbnb, bet abu šie variantai dvelkia per dideliu social reikaliuku. O mes su Gedu nesame small talk gerbėjai ir šiaip vargina tas atidirbinėjimas besišypsant. Taip, mes tokie. It’s true! Todėl planas buvo miegoti mašinoje ir kempinguose. Taip, aš mėgstu lovą, stogą virš galvos, dušą ir tuli90ką už kelių žingsnių. Kmon, aš gi net blogą apie špaklių rašau ir man tai patinka. Bet nebaugina ir viso to nebuvimas. Po dviračių kelionės per Europą, kurios metu mes miegodavome ten pat, kur tą daro benamiai, kai neturėjom net palapinės, man kažkaip tą daryti mašinoje, ar sąlyginai saugiame kempinge yra visai ne taip ir blogai. Ir net žodis “blogai” čia nėra tinkamas. Gal sakyčiau, kad nėra taip ir nepatogu, kaip skamba.

Kelionės žemėlapis maždaug toks:

Continue reading “5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą”

apie drugelius

Labai keista yra šią savaitę leisti vienai. Dar pernai jis manęs paklausė ar išleisiu savaitei į purviną ir kiek pavojingą žygį. Aš tiesą sakant nežinau, kodėl klausė, nes ar galėčiau kažką leisti, ar neleisti, o jei neleisčiau, tai kokios būtų to pasekmės ir kas man iš to. Tačiau tą kartą neišvažiavo, o “leidimas” vis dar galiojo, tad žygis vyksta dabar. Skaičiuoju tuos rytus, kada virutalius bučinius vėl pakeis tikra kava į lovą.

Įdomu tai, kad jau pačioje pradžioje sutarėme, kad susipykus pabuvimų atskirai nebus. Arba einam į skirtingas puses visam laikui, arba sprendžiame problemas toje pačioje vietoje. Ir man regis mes niekada nebuvome iš tų, kurie svajoja pabūti su mergaitėmis/berniukais bei vienas kitam trukdo. Neganto, aš nuolatos girdžiu raginimą įsitraukti ne į savo hobį :), kad būčiau dar dažnesnė kompanionė. Tik vat turiu savų fobijų.

Per 8 metus gyvenome visaip. Kartu dirbome namie. Atskirai dirbome. Kartu dirbome ofise. Atskirai dirbome. Ir mano vyras man yra ne tik meilė, bet ir geriausias gyvenimo pakeleivis. Aš jaučiuosi dėkinga aplinkybėms, žmonėms, planetų išsidėstymui, internetui dar bala žino kam, už tai, kad susitikome tada kai susitikome. Kai ketinome dirbti viename ofise, mane labiausiai nustebinęs aplinkinių klausimas buvo, ar nenusibosime vienas kitam ir darbe, ir namie. Nusibosta tiek pat, kiek nusibosti pats sau.

Ir taip, labai juokinga skaityti tuos komentarus, kuriame aš kalbu apie amžinybę kartu, kai ten minima amžinybė jau senų senovėje pasibaigė, o minimų žmonių nemačiau daugybę metų. Dabar ja nebetikiu, dabar tikiu šiandiena ir truputį rytojumi. Ir džiaugiuosi, kad šiandien drugeliai vis dar suspurda pilve išgirdus brangiausiam priskirtą telefono melodiją.