Kaip jūs jaučiatės kai kas nors dėkoja? Aš tai labai nejaukiai. Atrodo padarai ką nors nes:
1 Reikėjo
2 Norėjai
3 Buvai priverstas
4 Kitos priežastys
Bet, kuriuo iš keturių atvejų mes tai būtume padarę. Girdėdama “ačiū” nelabai žinau kaip jaustis. Lyg ir puiku, lyg ir nemalonu šiek tiek, kad tas kitas varginasi. Lyg ir viduje gera, bet žinai, kad kitaip ir negalėjai pasielgti…
Kita vertus labai mėgstame paminėt, kad “net ačiū nepasakė”. Vadinasi dėkingumo tikėjomės. Norėjom kažkokio atlygio… Net ačiū nepaskė, vadinasi galėjo ne tik pasakyt, bet ir dar kažką padaryt…
Su vienu nauju pažįstamu įsidiskutavome, kad jei darai kažką gero, tai daryk nesitikėdamas nieko. NIEKO. Net, kad tau tokioje pačioje situacijoje padės. Nes jei tikiesi, kad ir paparasto “ačiū” (juk tai paglosto savimeilę), čia jau ne gerumas, o išskaičiavimas. Neskaičiuok uždirbtų karmos taškų. Tiesiog daryk. Ir padaręs net neatsisuk pasižiūrėt ar liko dėkingas žvilgsnis.
Ir dar viena diskusijos išvada. Su bendraminčiais dalintis mintimis nereikia bei neverta. Nes jie BENDRAminčiai. O kam dalintis tai kas bendra?
Na, čia panaši tema kaip ta, kad viską darom dėl naudos sau, net altruistinius poelgius – nes jaučiamės prieš save švaresni ir t.t.
O dėl bendraminčių tai iš tiesų… 😉
Aš kaimietis, tai jautrus mandagumui.
Teko dirbti medienos įmonėje. Kraudavom medienos atliekų pakus pardavimui. Jei koks netikėlis bandydavo aiškinti, koks jisai svarbus ir kaip jam dabar reikia pasirinkti… Nė vienas nepasirinko. Geresnius pakus saugodavom mandagiems žmonėms. Atvažiavo, pasisveikino, ačiū pasakė – ir kitą kartą tokiam seksis 🙂
Čia tik pavyzdys. Visada taip elgiuosi. Kad ir DC++ jei kas pasako: ,,ė, duok slota” – iš karto gauna baną ir ignorą.
Mandagumas pigiai kainuoja ir daug perka 🙂
Na aš ir nemokau savo įraše žmonių nesakyti ačiū. Labiau čia mano patirtis. Skaudindavausi kažkaip to mandagumo nesulaukus. Sulaukus – nejaukoka, ypač jei tai ne kokia darbinė paslauga, o tikrai nuoširdus dalykas. Pati nevengiu dėkot, bet stengiuosi, kad tai neskambėtų perdėtai…
o kaip sužinoti, kad jis bendramintis, jei mintimis nesidalini?
RKR,
bendramintį iš tolo užuodi:)
Na ne, man mandagumas prastų emocijų nesukelia..
Visada viesiems sakau ačiū, jei jie DĖL MANĘS ką nors darė. Pavyzdžiui pardavėjoms, stūksančioms parduotuvėje – nors jos ir tarsi privalo ten stūksoti, bet kai aš užeinu, jos ten stūkso jau dėl manęs. Ir tas paprastas ačiū, lygiai kaip labas ir sudie išspaudžia šypseną. Pamenu laikus, kai nejauku buvo sveikintis ir dėkoti, tada ir aptarnavimo įstaigose kažko kaltas jauteisi. Nors ir dabar įtariai kioskininkė žiūri, kai, prieš tardamas, kad noriu įsigyti laikraštį, laukiu, kol ji atsakys į mano pasisveikinimą, reikalai gerėja. Ir vakar “į sveikatą” mano žmonai šūktelėjo žmogus, kurį praleidau einantį per perėją. Ir emigruoti į kraštus, kur žmonės malonūs, nebereikia.
Sko, aš visiškai sutinku.
Ne visai apie tai.. Na tarkim dirbu leidyboj. Paprašė manęs kartą žurnalo, kurio nebebuvo pirkt. Turėjau, tai negi gaila… nebūčiau davus jei nebūčiau turėjus. O man po kokios dienos dėžę saldainių atitempia. Ir kad ir kaip aš jų nenoriu – įbruka. Na nejauku man… Tie saldainiai gal net brangiau kainavo.
Ir šiaip dažnai man pasitaiko, kad padarai ką tokio tikrai nuoširdžiai, o ta padėka tokia.. Sunku išsireikšt…
o, tai tokius bepročius smagu pašiept, traukt per dantį, apsimetinėt, kad tokios dėžės saldainių per maža, padovanoti dar neišpakuotą pakuotę nesėkmingo tiražo…
tu žinai, man praeitą savaitę mano tūkstantmetė senelė per pusę miesto atitempė sulos penkis litrus iki darbo, mat prisiminė, kad prieš 20 metų esu sakęs (turbūt dar šveplai), kad jąją mėgstu.. Padėkojau, padėkojau, savo žilgalvėlę mintyse beprote vadindamas, bet tos atsidėkojimo arba paslaugumo formos dažnai turbūt ją teikiantiems labiau reikia, nei gaunantiems. Taip ir stengiesi nepykti ant kuoktelėjusių.