Savaitgalį buvo brolio vestuvės. Man tai tokia įdomi patirtis, nes lyg šiol buvau tik tris kartus tokiuose įvykiuose. Pirmasis kartas buvo mano pačios, apie tradicijas nėra ką ir kalbėti. Antrasis kartas irgi buvo gana kitoks, sprendžiant iš to ką žmonės pasakoja. O štai šis trečiasis kaip ir toks tradicinis. Tai nuteikinėjau save, kad reikia ramiai į viską žiūrėt. Muzikantai pošlins, girdys ir bus viskas taip nai nai nai. O bet gi buvo labai gražu, labai skanu, jokių pošlybių, girdymų ir kt.
Iš neigiamų dalykų, tai mane visada labai stebina tie žmonės, kurie užuot linksmai leidę laiką kabinėjasi prie kitų: kodėl nešokat, eikit šokt, eikit šokt, kodėl nešokat. WTF? Koks jiems skirtumas? Šoki sau ir šok, kuo tau kiti trukdo? Visą gyvenimą pastoviai reikia to klausyt. O kas svarbiausia tai mes šokom. Šiaip jau tikrai netikėjau, kad savo vyrą pamatysiu šokantį. Ir kad pati šokau. Tai tie besikabinėjantys jei tai įvertintų, tai sakytų “oho”!
Ir šiaip įvertinau, koks mano mylimasis geras. Fotosesijų metu gaudė mane su paltuku, kad nesušalčiau, kai kitiems tuo metu į jų damas nusispjaut. Aš visada žinojau – vestuvės linksmas reikalas :). Dar nemačiau kitokių :).