Kaip mes keliavome mėlynos jūros pasižiūrėti, arba 5492 km pasivažinėjimas motociklu

Iš tiesų, nežinau, kaip pradėti pasakojimą. Laba diena, važiavom va į Kroatiją. Tai nuvažiavom, pažiūrėjom, pasidarėm selfiukų ir grįžom. Buvo labai gražu. Įdegėm, po to Lenkijoje pigiai apsipirkome. Puikios lietuviškos atostogos. Bet tiesa ta, kad tiek pirmyn, tiek atgal važiuodami, gi ir nuotykių ieškojom, ir lengvų kelių nesirinkom, ir selfiukų visai nedarėm, ir net kelionė gavosi visai ne apie Koratiją. Apskritai, aš turiu gana mažai nuotraukų, nes važiuodama nelabai drįstu. Atsiprašau, bet tikrai neturiu noro su moto pirštinėmis grabinėti telefono ir bijoti, kad koks karkvabalis nukals. Visgi, įspūdžių daug ir norisi juos pasižymėti ateičiai.

Continue reading “Kaip mes keliavome mėlynos jūros pasižiūrėti, arba 5492 km pasivažinėjimas motociklu”

Vėl motociklu į Saremą, arba 3 paros geriausioje vietoje, kurią galima pasiekti per dieną

Aš jums pasakysiu, kad atostogos praeina per greitai. Ypač jei tai tėra pasiilgintas savaitgalis. Tačiau ta proga, kad jau turėjom išeiginę Joninių proga, dar pridėjome 3 ir gavome 6 dienas atostogų. Labai jau čia toli nenuvažiuosi, tad nusprendėme poilsiauti ten, kur jau buvome, ten, kur patiko, ten, kur planavome sugrįžti. Ten, kur norėjome važiuoti vasarį, bet tuo metu teko laidoti gripo epidemijos auka tapusį tėtį (priminimas sau – skiepytis būtina). Na, bet Sarema laukė, šaukė ir sulaukė. 

Išvažiuojam. Nulinė diena. 

Norėdami šiek tiek pasilengvinti kelią ir pasiilginti smagią dalį, mes išvažiavome išvakarėse – antradienį. Numatyta nakvynės vieta buvo kažkoks pakelės motelis už Bauskės. Atvažiavom apie 21h, numetėm daiktus ir išėjom į lauką pypkių parūkyti. Sėdim sau, Gedas saulėlydį taimlapsina ir išeina du bičai su alum. Atsisėda kažkur už mūsų, kalba. Ir visa šneka tik apie (naudosiu jų leksiką) pripsimą, davimą į mordą, daužymus. Tai va, nuklausiau patarimą, sakau gal ir jums pravers: jei duodat kam į snukį, tai iš karto sėdat į mašiną, važiuojat į mentinę ir sakot, kad ėjot girtas ir kažkas jus subaladojo. Sorry not sorry, bet aš mėgstu klausytis svetimų pokalbių, kuomet jie trasnliuojami tokiu garsu, kad neklausyti galėtum tik jei po ranka pasitaikytų ausų kamštukai. Nepasitaikė, nors ir turim kažkur tokį daiktą. 

Naktį miegam ir Gedas atsikelia gal 2h nakties, sako, einu į lauką pažiūrėt.
– Neramu, klausiu?
– Neramu biški.
Grįžta, sako, dabar jau ramu, šalia stovi du nuliovi bemsai gieesai, tai jei vogs, tikrai ne mūsų.

Šitas dialogas feisbuke kažkodėl sulaukė daug ha ha reakcijų. Nu ar gražu juoktis, ką? 

Continue reading “Vėl motociklu į Saremą, arba 3 paros geriausioje vietoje, kurią galima pasiekti per dieną”

Ką veikti per atostogas arba DIY Kitchen

Taigi jau visiems išūžusi ausis apie remontus ir virtuves aš nusprendžiau susisteminti nuotykį “pasidaryk pats virtuvę”.

Priešistorė

Savo bute mes gyvename apie 8 metus. Čia atsikraustę darėme didelį remontą, kurį vistiek laikyčiau labiau kosmetiniu nei kapitaliniu. Taip, mes griovėm sieną, lupom lauk tapetus ir ant parketo sudėjom laminatą. Tačiau neremontavom tualeto, vonios (tik perklijavome plyteles) bei virtuvės.

O virtuvę paveldėjome iš buvusių šeimininkų ir ji buvo tokia nepriklausomybės pradžios laikų stiliaus. Ir dar turėjo kažkokią kaunietišką dvasią (nes priminė studijų laikais nuomotus butus), sorry. Atrodė štai taip:

Continue reading “Ką veikti per atostogas arba DIY Kitchen”

Akcijos, arba du už vieną

Ateinu į Kiką, pažiūriu, kad didelio pako maisto nėra (dar neišpakuotas, papildys vėliau), pasiimu mažą ir atsinešu prie kasos. Čia sužinau, kad yra akcija 2 už 1 kainą, bet dabar lentynose tik vienas. Kito reikia ieškoti dėžėse. Ar lauksiu? Nelauksiu, sakau. Ir jau nori nunešt tą mano pakutį.

Ei, sakau, pirksiu maistą. Bet, teisinasi, negalim 2 už 1 kainą. Ginčijuosi, kad pirksiu vieną už vieno kainą. Siūlo ateit vėliau. Sakau, kad neateisiu. Dar gal 5 minutes deramės dėl to pakelio. Galiausiai jį nuperku ir pažadu, kad kitą kartą priminsiu, jog jie man skolingi dar vieną pakutį. Kažkaip galvoju, kad kurį laiką reiks vengti tos Kikos.

Ir prisimenu mėgstamiausią ever knygos citatą. Aš visada ją pametu, nes pačios knygos neturiu, tad galiausiai noriu tiesiog pasidėti čia.

A. Baricco “City”

— Labas.
— Labas, — tarė Satsi.
— Ką užsakysite?
— Du mėsainius su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Bulvyčių?
— Ačiū, ne.
— Su bulvytėmis kainuos tiek pat.
— Ačiū, nesvarbu.
— Mėsainis su sūriu, gėrimas ir bulvytės yra rinkinys Nr.3, —
tarė rodydamas į nuotrauką už nugaros.
— Graži nuotrauka, bet nemėgstu bulvių.
— Gali paimti dvigubą mėsainį su sūriu, rinkinys Nr. 5, be bulvyčių,
kaina ta pati.
— Ta pati kokia?
— Kaip mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių.
— Dvigubas mėsainis su sūriu kainuoja tiek pat kaip viengubas
mėsainis su sūriu?
— Taip, jei perki rinkinį Nr. S.
— Neįtikėtina.
— Imsite rinkinį Nr. 5?
— Ne. Norime viengubo mėsainio su sūriu. Kiekvienam po vieną.
Jokių dvigubų mėsainių su sūriu.
— Kaip norite. Bet švaistote pinigus.
— Ačiū, nesvarbu.
— Tuomet du mėsainiai su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Puiku.
— Deserto?
— Gouldai, nori torto?
— Taip.
— Prašau pridėti gabalėlį torto.
— Šią savaitę už kiekvieną užsakytą desertą antras duodamas
dovanai.
— Puiku.
— Ko norėsi?
— Ačiū, nieko.
— Privalai ką nors paimti, tai dovana.
— Nemėgstu saldumynų, nieko nenoriu.
— Bet aš privalau tau duoti desertą.
— Kaip suprasti?
— Savaitės dovana.
— Suprantu.
— Todėl privalau tau duoti desertą.
— Ką reiškia privalai man jį duoti, aš nenoriu, nemėgstu saldumynų,
nenoriu išstorėti kaip Tina Terner, nenoriu dėvėti kelnaičių
XXL, ką man daryti, laukti kitos savaitės, kad galėčiau suvalgyti
tik mėsainį su sūriu?
— Gali nevalgyti. Paimti desertą ir nevalgyti.
— Kodėl turėčiau jį imti?
— Gali išmesti.
— IŠMESTI? Aš nepratusi ką nors išmesti, gali pats išmesti,
štai, imk ir išmesk, okay?
— Negaliu, mane adeistų iš darbo.
— Viešpatie…
— Čia labai griežta tvarka.
— Na gerai, tiek to, duok man tą tortą.
— Su sirupu?
— Be sirupo.
— Nemokamai.
— ŽINAU, KAD NEMOKAMAI, BET AŠ JO NENORIU,
AIŠKU?
— Kaip nori.
— Jokio sirupo.
— Plaktos grietinėlės?
— Grietinėlės?
— Jei nori, yra plaktos grietinėlės.
— Aš nė torto nenoriu, kaip galėjai pamanyti, kad norėsiu
PLAKTOS GRIETINĖLĖS?
— Nežinau.
— Aš žinau: jokios grietinėlės.
— O berniukui?
— Ir berniukui be grietinėlės.
— Gerai. Du mėsainiai su sūriu, dvi apelsinų sulčių, torto gabalėlis
be priedų. Čia jums, — pridūrė paduodamas Šatsi du rutuliukus,
suvyniotus į skaidrų popierių.
— Kokia čia velniava?
— Kramtomoji guma, dovanai, viduje yra cukraus rutuliukas,
jei rutuliukas rožinis — laimi dar dešimt kramtomųjų gumų, jei
mėlynas — rinkinį Nr. 6, nemokamai. Jei rutuliukas baltas — sukramtai,
ir tiek. Popieriukas su taisyklėmis pridėtas.
— Atsiprašau…
— Taip?
— Atsiprašau…
— Taip?
— Tarkime, aš apsirikusi paimsiu tą velnio kramtomąją gumą.
— Taip?
— Tarkime, kad aš dar labiau apsirikusi pusvalandį kramtysiu ją
ir viduje rasiu mėlyną rutuliuką.
— Taip?
— Turėčiau atnešti jį tau, visą apseilėtą, atnešti čia, kad gaučiau
riebų, keptą, karštą rinkinį Nr. 6?
— Nemokamai.
— Kada, tavo galva, turėčiau jį suvalgyti?
— Manau, iškart.
— Aš noriu mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių, supratai? Nežinau,
ką turėčiau daryti su trim gabalėliais kepto viščiuko, vidutine
porcija bulvyčių, kukurūzų burbuole su sviestu ir vidutine stikline
kokos. NEŽINAU, KĄ SU VISU TUO TURĖČIAU DARYTI.
— Paprastai tai suvalgoma.
— Kas, kas tai suvalgo? Marlonas Brando, Elvis Preslis, King
Kongas?
— Žmonės.
— Žmonės?
— Taip, žmonės.
— Klausyk, ar gali man padaryti paslaugą?
— Taip.
— Pasiimk tas kramtomąsias gumas.
— Negaliu.
— Palaikyk jas kokiam praeinančiam storuliui, gerai?
— Patikėk, negaliu.
— Viešpatie…
— Apgailestauju.
— Apgailestauji?
— Tikrai.
— Duok tas kramtomąsias gumas.
— Gardžios, papajos skonio.
— Papajos?
— Toks egzotiškas vaisius.
— Papaja.
— Sių metų mada.
— Gerai, gerai.
— Viskas?
— Taip, širduk, viskas.
Jie užmokėjo ir nuėjo prie staliuko. Prie lubų pritvirtintas monitorius rodė kanalą Food TV. Buvo pateikiami klausimai. Jei žinodavai teisingą atsakymą, užrašydavai jį tam tikroje servetėlės vietoje ir nunešdavai prie kasos. Laimėdavai rinkinį Nr. 2. Tą akimirką klausimas skambėjo taip: kas įmušė pirmąjį įvartį 1966 metų pasaulio futbolo čempionato finalinėse varžybose?
1. Džofris Harstas
2. Bobis Čarltonas
3. Helmutas Haleris
— Trečias, — sumurmėjo Gouldas.
— Nė nebandyk, — sušnypštė Šatsi ir atidarė dėžutę, kurioje
gulėjo mėsainis su sūriu. Vidinėje dangtelio pusėje švietė ryškiai
raudonas lipdukas. Su užrašu: SVEIKINAME!!! JŪS LAIMĖJOTE
DAR VIENĄ MĖSAINĮ! O mažesnėmis raidėmis: „Nedelsdamas
nunešk šį lipduką į kasą, gausi nemokamą mėsainį ir gėrimo už
pusę kainos!”

Yey!

Atrodo nieko čia nerašau, nes yra kitos vietos, kuruose reiškiuosi! Bet jey kiek džiaugsmo, kad Niekiviskmėjinėjimai vėl veikia! Kad ir be pusės paveikslėlių, bet dzin.

Ta proga, kad jau prisijungiau, paliksiu nuorodą į asmeniškiausią pastaruoju metu rašytą tekstą apie mūsų su G pažintį.

Advento kalendorius (12-13): kodėl mes per Naujuosius Metus važiuojame į mišką

Šitas blogas buvo liudinikas ir tikiuosi dar pagyvens 🙂

2018 birželis. Vilnius-Saksonijos Šveicarija-Vilnius motociklu

Atėjo ir praėjo. Atostogos kaip visada. Tik tiek, kad paliko šiek tiek įspūdžių, tai leiskit man pasidalinti. Dėkui.

Aš žinau, kad šį blogą skaito tik artimieji, kurie žino apie visas mūsų keliones ir jų būdą, požiūrį ir atostogas ir visa kita, tad nebūtina kažkaip papildomai pakomentuoti. Bet ką žinau. Gal įdėsiu nuorodą į kitą savo blogą, tai kažkas tik pirmą kartą čia užsuks. Jiems ir sakau, kad beveik visos mūsų kelionės būna apie važiavimą. Mes važiuojam. Sugalvojam kur ir čia būna planavimo pabaiga. Važiuojam ne muziejų lankyti ar vietinio maisto valgyti (o, bet šį kartą bus ir apie nuostabią lenkų virtuvę “maistas kaip namie”), važiuojam važiuoti. Ir tada truputį dėmesio skiriame savo krypties objektui. Šį kartą tai buvo Saksonijos Šveicarija. Kodėl ten? Tiesiog atostogų laikas ribotas, toli nenuvažiuosi. Miestai, keliaujant motociklu, mums nelabai patinka. Sunkoka naviguoti, sumanius į kažkokį muziejų, nėra kur šalmų ir kitų rūbų palikti ir t.t. Todėl aš visada pagūglinu kokius nors “gamtos stebuklus” bei nacionalinius parkus. Galvojom gal pakartoti Adršpachą, bet begūglinant į akį krito kažkas panašaus pas vokiečius, ten ir patraukėme. Per Čekiją. Nes gražu.

Paskutinė ilgesnė moto kelionė buvo irgi į tą pusę. Aprašyta čia.

Continue reading “2018 birželis. Vilnius-Saksonijos Šveicarija-Vilnius motociklu”

Apie vardus

ta proga, kad blogas kol kas veikia ir čia labai tinka ta paantraštė kabanti metų metus po pavadinimu.

Vardai man svarbūs. Labai. Tiek, kad, kaip daugelis žinote, aš savąjį esu oficialiai pasikeitusi :).

Jie ateina natūraliai net daiktams. Ir tada atrodo, kad niekaip kitaip tik taip.

Wonjan, ar kaip ten pagal prigimimą, mopedas greitai gavo Asiliuko vardą. Viską pradėjo kaimynė palikusi passive aggressive raštelį, kad nerištume motociklo prie medžio. O dar po kelių mėnesių mes išsiruošėme į žygį aplink Lietuvą, kurio metu daiktais ir žmonėmis apkrautas mažylis tikrai panašėjo į asiliuką. Taip ir prilipo.

BMW efkė ne iš karto buvo pakrikštyta Princese, bet tas vardas įsitvirtino per porą metų. Po kelionės į Estiją, mes niekaip kitaip jos ir nebevadinome.

Dar turėjom Varlytę – Nissan Almera. Maža ir žalia, nieko originalaus, bet tiesio pasigavo pats.

Šeimoje atsiradus Hondai ST kelioniniam motociklui, jau po pirmo pasivažinėjimo užkibo Autobuso vardas. Nes po visų kitų motociklų tas erdvės jausmas primena autobusą ir nors tu ką. Ir dabar kažkaip kitaip ir nesako man Gedas, tik kaip “tai gal varom su autobusu pasivažinėt?”.

Va tik Kawasakis ir mūsų Tojota be kitų vardų. Vienas tiesiog niekada ir niekaip nebuvo pavadintas kažkaip kitaip. Kawasakis, arba KZ ir tiek. O Tojota šiaip veido neturi. Na dėžė ant ratų, nors graži ir patogi.

2 epizodai iš Talino

Pirmas epizodas

Išsiregistruojame iš viešbučio, aš dar sugalvoju nusipirkti seniau nužiūrėtus atvirlaiškius. Mačiau, kad jie kainuoja po eurą.

Paimu du atvirukus, paduodu administratoriui du eurus. Vyrukas pasimeta, puola tikrinti kainos.

– Euro, – sakau aš.

– Yes, euro, – sušunka jis!

Ir aš jau noriu eiti, bet matau, kad jis kažkoks pasimetęs, blaškosi… Galiausiai bando manęs paklausti kaip aš interpretuoju kainą, ar galvoju, jog taikoma kažkokia nuolada ir jei du atvirukai, tai jie kainuoja po 50 ct ar kaip? Suraukiu antakius, nesusigaudau aš. Nesusigaudo jis. Bando pakartot svarstymą. Aš jau atsisuku į Gedą ir jau lietuviškai sakau, kad nesuprantu, ko iš manęs nori. Atvirukai po eurą, paėmiau du, daviau du, kame reikalas?

Gedas administratoriui rodo monetą ir sako, kad čia gi du eurai!

-a! Sorry Sorry Sorry! – juokiamės visi, nes anas kažkodėl pagalvojo, kad aš duodu vieną eurą, o ne du.

Daiktas kainuoja eurą, aš perku du juos ir duodu du eurus, o manęs klausia, kaip aš čia skaičiuoju. Ar galvoju, kad jie pradeda kainuoti 50ct? Ir aš pradedu galvoti, kaip aš čia skaičiuoju. Man patiko. 😀 Smegenų mankšta.

 

Antras epizodas

Ateinam jau į stovėjimo aikštelę su visais daiktais ir… nerandam mašinos raktelių. Iš pradžių ramiai išknisam Gedo kuprinę. Iš pradžių jis, po to aš. Nėra, nors turi būti. Tada jau imame rausti lagaminą, drabužiai virsta į purvą. Nėra. Tada jau nusprendžiame grįžti į viešbutį, gal kur iškrito kambaryje ir paskutinę minutę Gedas prisimena kažkokią ten itin slaptą, itin saugią (akivaizdu, kad taip ir yra) kišenėlę kuprinėje.

Tuo tarpu mintys lakstė visokios. Nuo ilgesnio pasisvečiavimo Taline, kol mums koks kurjeris atveš atsarginį raktelį, nuo svarstymų, kuo galėtų padėti gamintojo atstovai. Ir viskas mintyse.

Mane truputį ėmė juokas, nes prieš tai skundžiausi, kad kava nepadėjo prabusti. Čiut stresiuko ir taip pažvalėjom, kad iki Vilniaus grįžom net nepastebėję, kaip greit laikas pralėkė.

Apie supermenus

Vakar Gedui sakau, bet tu supermenas!

Gali pasiūt man sijoną. Ir net svajonių kuprinę.
Gali nudažyti plaukus. Ir net nukirpti.
Gali suremontuot automobilį. Įskaitant elektroniką.
Gali surinkt, išrinkt, surinkt motociklą.
Elektra, santechnika, statybos, namų elektronikos prietaisai – patirta ir done.
Gamini skaniai.
Moki šiokių tokių kovos menų.
Ir gali suvirint net ir aliuminį.

Po to galvojom ko nemoka. Padarėm išvadą, kad gert ir taupyt.

Čia mes kalbam apie programuotoją, ne siuvėją, kulinarą ar autoremontininką.

Ai, o aš tai norėjau pasigirti savo nauja kuprine. Istorija tokia, kad aš labai mėgstu odines kuprines. Tačiau tos, kurios gražios, tikrai gana brangios. Nuo 300 EUR ir daugiau. Jų kainą suprantu ir pateisinu, man net neatrodo jos užlaužtos, nes tiesiog kūrybinį ir konstrukcinį darbą aš vertinu. Taip pat ir rankų darbą bei kruopštumą, taip pat žinau, kad medžiagos tikrai nepigiai atsieina. Tačiau bėda ta, kad žiūrinėdama į tas visas 300 ir daugiau EUR kuprines, visose matydavau kas man nepatinka. Diržai ne taip segasi. Forma ne ta. Spalva nepatinka. Apdaila mano akimis neišbaigta ir norisi va ten bent dekoratyvinės siūlės. Todėl, aš tikrai nesilaužiau, kai brangusis pažadėjo pasiūti tokią kuprinę, kokios noriu. Užtruko projektas ilgokai.

Odos mes nusipirkome vasarį. Tada buvo bandymai iš kurių gimė mini tašiukas.

Piniginė…

Ir net Kawasaki’o sėdynė.

Na ir tada atėjo eilė mano svajonių kuprinei.

Unikalesnės gimtadienio dovanos dar nesu gavusi. Super, ar ne?