Atvirukai internetu arba nauja atvirlaiškių parduotuvė nebulamakers.lt

Kaip galvoje gimsta idėjos? Nežinau, tačiau atvirukai mano gyvenime užima svarbią vietą, o pirmoji el. parduotuvė skaičiuoja jau vienuoliktus metus. Maža. 

Todėl pasaulyje atsirado dar viena vieta nusipirkti turistinių atvirukų. Nebulamakers.lt rasite išskirtinai tik nuotraukas, tik Lietuvos vaizdus, kurtus mūsų su Gedu.

O turinio kūrimas tampa nauja proga atsikelti nuo sofos ir važiuoti naujų, neatrastų vietų ieškoti. Stay tuned. 

Lietuva-Latvija-Estija 2020

Taigi šiemet be APL, kurią aprašė Gedas, turėjome ir išvyką į Estiją. Jai skyrėme keturias kablelis truputį dienos. Ši kelionė nuo mūsų įprastų skyrėsi tuo, kad važiavome ne dviese, o tryse. Tad buvo du motociklai, trys žmonės ir jau reikėjo daugiau derintis. Žinot kaip būna, jau ir dėl valgymo, ir dėl nakvynės, ir dėl maršruto tenka tartis daugiau ar bent jau nuolat pasitikrinti ar atitinka lūkesčiai.

Continue reading “Lietuva-Latvija-Estija 2020”

2020 02 01

Būna skaitau knygas, kurios tokios nuobodžios, kad nesuprantu kam net ir vargstu. Nesu iš tų, kurie būtinai turi iškankinti iki paskutinio puslapėlio, bet pasitaiko, kad kažkurie kūriniai įkimba ir jų nemetu į šalį. Kad ir pastaroji – “Pusė Geltonos Saulės”. Stumiuosi per puslapius, bet kažkas sustabdo. Kunigo žodžiai įskaudintai moteriai leidžia apgalvoti kartais ne visai nuoširdžiai, lyg bausmę visiems, prisiimamas aukos roles. Privalome kentėti kažką praradę, turime liūdėti, kai susiduriame su melu, mums būtina visam gyvenimui įsižeisti išgirdus nemalonius žodžius. 

Be viso to, labai dažnai galvoju, kad asmeninė laimė turi būti kuo labiau atsieta nuo kitų žmonių. Jų veiksmai gali gyvenimo pilnatvės pridėti ir net labai daug, bet tik ne atimti. Pamažu dirbant su šia mintimi, ateina ramybė. Ramybė turbūt geresnis patiekalas nei citatoje minima kančia. Nesakau, kad viskas taip paprasta, kaip skamba žodžiais. Visgi, taisykles, net ir gyvenimo, galima koreguoti.

2020 01 22

Dažnai manęs klausia ko bijau. Na tada kai bijau. Eiti į kursus, pokalbį, renginį, susitikimus. Ir man sunku atsakyti. Dėmesio? Nemanau. Vakar nuėjau į anglų kalbos kursus pirmą kartą ir būdama absoliučiai tylenė gi sugebėjau patraukti dėmesį. Nes susipažinimo žaidimo metu, kuomet reikėjo atsakinėti į random klausimus, man pasitaikė toks, kuriame buvo prašoma parodyti ką įdomaus turiu rankinėje ar piniginėje. Tai parodžiau swisscard’ą. Kažkodėl daiktas padarė įspūdį. Tai va. Nuo dėmesio per daug nesislepiu. Net manau esu bendraujantis žmogus, jei aplinka jauki ir yra su kuo. Gebu pirma užkalbinti. Bet kažko vistiek bijau. Ne paties įvykio, bet jo laukimo. Ėjimo fakto. Įėjimo jausmo. Po to viskas nuslūgsta, bet kiekvieną kartą tas pats. Kiekvieną kartą stresas nužudo gabaliuką smegenų.

Kaip mes keliavome mėlynos jūros pasižiūrėti, arba 5492 km pasivažinėjimas motociklu

Iš tiesų, nežinau, kaip pradėti pasakojimą. Laba diena, važiavom va į Kroatiją. Tai nuvažiavom, pažiūrėjom, pasidarėm selfiukų ir grįžom. Buvo labai gražu. Įdegėm, po to Lenkijoje pigiai apsipirkome. Puikios lietuviškos atostogos. Bet tiesa ta, kad tiek pirmyn, tiek atgal važiuodami, gi ir nuotykių ieškojom, ir lengvų kelių nesirinkom, ir selfiukų visai nedarėm, ir net kelionė gavosi visai ne apie Koratiją. Apskritai, aš turiu gana mažai nuotraukų, nes važiuodama nelabai drįstu. Atsiprašau, bet tikrai neturiu noro su moto pirštinėmis grabinėti telefono ir bijoti, kad koks karkvabalis nukals. Visgi, įspūdžių daug ir norisi juos pasižymėti ateičiai.

Continue reading “Kaip mes keliavome mėlynos jūros pasižiūrėti, arba 5492 km pasivažinėjimas motociklu”

Vėl motociklu į Saremą, arba 3 paros geriausioje vietoje, kurią galima pasiekti per dieną

Aš jums pasakysiu, kad atostogos praeina per greitai. Ypač jei tai tėra pasiilgintas savaitgalis. Tačiau ta proga, kad jau turėjom išeiginę Joninių proga, dar pridėjome 3 ir gavome 6 dienas atostogų. Labai jau čia toli nenuvažiuosi, tad nusprendėme poilsiauti ten, kur jau buvome, ten, kur patiko, ten, kur planavome sugrįžti. Ten, kur norėjome važiuoti vasarį, bet tuo metu teko laidoti gripo epidemijos auka tapusį tėtį (priminimas sau – skiepytis būtina). Na, bet Sarema laukė, šaukė ir sulaukė. 

Išvažiuojam. Nulinė diena. 

Norėdami šiek tiek pasilengvinti kelią ir pasiilginti smagią dalį, mes išvažiavome išvakarėse – antradienį. Numatyta nakvynės vieta buvo kažkoks pakelės motelis už Bauskės. Atvažiavom apie 21h, numetėm daiktus ir išėjom į lauką pypkių parūkyti. Sėdim sau, Gedas saulėlydį taimlapsina ir išeina du bičai su alum. Atsisėda kažkur už mūsų, kalba. Ir visa šneka tik apie (naudosiu jų leksiką) pripsimą, davimą į mordą, daužymus. Tai va, nuklausiau patarimą, sakau gal ir jums pravers: jei duodat kam į snukį, tai iš karto sėdat į mašiną, važiuojat į mentinę ir sakot, kad ėjot girtas ir kažkas jus subaladojo. Sorry not sorry, bet aš mėgstu klausytis svetimų pokalbių, kuomet jie trasnliuojami tokiu garsu, kad neklausyti galėtum tik jei po ranka pasitaikytų ausų kamštukai. Nepasitaikė, nors ir turim kažkur tokį daiktą. 

Naktį miegam ir Gedas atsikelia gal 2h nakties, sako, einu į lauką pažiūrėt.
– Neramu, klausiu?
– Neramu biški.
Grįžta, sako, dabar jau ramu, šalia stovi du nuliovi bemsai gieesai, tai jei vogs, tikrai ne mūsų.

Šitas dialogas feisbuke kažkodėl sulaukė daug ha ha reakcijų. Nu ar gražu juoktis, ką? 

Continue reading “Vėl motociklu į Saremą, arba 3 paros geriausioje vietoje, kurią galima pasiekti per dieną”

Ką veikti per atostogas arba DIY Kitchen

Taigi jau visiems išūžusi ausis apie remontus ir virtuves aš nusprendžiau susisteminti nuotykį “pasidaryk pats virtuvę”.

Priešistorė

Savo bute mes gyvename apie 8 metus. Čia atsikraustę darėme didelį remontą, kurį vistiek laikyčiau labiau kosmetiniu nei kapitaliniu. Taip, mes griovėm sieną, lupom lauk tapetus ir ant parketo sudėjom laminatą. Tačiau neremontavom tualeto, vonios (tik perklijavome plyteles) bei virtuvės.

O virtuvę paveldėjome iš buvusių šeimininkų ir ji buvo tokia nepriklausomybės pradžios laikų stiliaus. Ir dar turėjo kažkokią kaunietišką dvasią (nes priminė studijų laikais nuomotus butus), sorry. Atrodė štai taip:

Continue reading “Ką veikti per atostogas arba DIY Kitchen”

Akcijos, arba du už vieną

Ateinu į Kiką, pažiūriu, kad didelio pako maisto nėra (dar neišpakuotas, papildys vėliau), pasiimu mažą ir atsinešu prie kasos. Čia sužinau, kad yra akcija 2 už 1 kainą, bet dabar lentynose tik vienas. Kito reikia ieškoti dėžėse. Ar lauksiu? Nelauksiu, sakau. Ir jau nori nunešt tą mano pakutį.

Ei, sakau, pirksiu maistą. Bet, teisinasi, negalim 2 už 1 kainą. Ginčijuosi, kad pirksiu vieną už vieno kainą. Siūlo ateit vėliau. Sakau, kad neateisiu. Dar gal 5 minutes deramės dėl to pakelio. Galiausiai jį nuperku ir pažadu, kad kitą kartą priminsiu, jog jie man skolingi dar vieną pakutį. Kažkaip galvoju, kad kurį laiką reiks vengti tos Kikos.

Ir prisimenu mėgstamiausią ever knygos citatą. Aš visada ją pametu, nes pačios knygos neturiu, tad galiausiai noriu tiesiog pasidėti čia.

A. Baricco “City”

— Labas.
— Labas, — tarė Satsi.
— Ką užsakysite?
— Du mėsainius su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Bulvyčių?
— Ačiū, ne.
— Su bulvytėmis kainuos tiek pat.
— Ačiū, nesvarbu.
— Mėsainis su sūriu, gėrimas ir bulvytės yra rinkinys Nr.3, —
tarė rodydamas į nuotrauką už nugaros.
— Graži nuotrauka, bet nemėgstu bulvių.
— Gali paimti dvigubą mėsainį su sūriu, rinkinys Nr. 5, be bulvyčių,
kaina ta pati.
— Ta pati kokia?
— Kaip mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių.
— Dvigubas mėsainis su sūriu kainuoja tiek pat kaip viengubas
mėsainis su sūriu?
— Taip, jei perki rinkinį Nr. S.
— Neįtikėtina.
— Imsite rinkinį Nr. 5?
— Ne. Norime viengubo mėsainio su sūriu. Kiekvienam po vieną.
Jokių dvigubų mėsainių su sūriu.
— Kaip norite. Bet švaistote pinigus.
— Ačiū, nesvarbu.
— Tuomet du mėsainiai su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Puiku.
— Deserto?
— Gouldai, nori torto?
— Taip.
— Prašau pridėti gabalėlį torto.
— Šią savaitę už kiekvieną užsakytą desertą antras duodamas
dovanai.
— Puiku.
— Ko norėsi?
— Ačiū, nieko.
— Privalai ką nors paimti, tai dovana.
— Nemėgstu saldumynų, nieko nenoriu.
— Bet aš privalau tau duoti desertą.
— Kaip suprasti?
— Savaitės dovana.
— Suprantu.
— Todėl privalau tau duoti desertą.
— Ką reiškia privalai man jį duoti, aš nenoriu, nemėgstu saldumynų,
nenoriu išstorėti kaip Tina Terner, nenoriu dėvėti kelnaičių
XXL, ką man daryti, laukti kitos savaitės, kad galėčiau suvalgyti
tik mėsainį su sūriu?
— Gali nevalgyti. Paimti desertą ir nevalgyti.
— Kodėl turėčiau jį imti?
— Gali išmesti.
— IŠMESTI? Aš nepratusi ką nors išmesti, gali pats išmesti,
štai, imk ir išmesk, okay?
— Negaliu, mane adeistų iš darbo.
— Viešpatie…
— Čia labai griežta tvarka.
— Na gerai, tiek to, duok man tą tortą.
— Su sirupu?
— Be sirupo.
— Nemokamai.
— ŽINAU, KAD NEMOKAMAI, BET AŠ JO NENORIU,
AIŠKU?
— Kaip nori.
— Jokio sirupo.
— Plaktos grietinėlės?
— Grietinėlės?
— Jei nori, yra plaktos grietinėlės.
— Aš nė torto nenoriu, kaip galėjai pamanyti, kad norėsiu
PLAKTOS GRIETINĖLĖS?
— Nežinau.
— Aš žinau: jokios grietinėlės.
— O berniukui?
— Ir berniukui be grietinėlės.
— Gerai. Du mėsainiai su sūriu, dvi apelsinų sulčių, torto gabalėlis
be priedų. Čia jums, — pridūrė paduodamas Šatsi du rutuliukus,
suvyniotus į skaidrų popierių.
— Kokia čia velniava?
— Kramtomoji guma, dovanai, viduje yra cukraus rutuliukas,
jei rutuliukas rožinis — laimi dar dešimt kramtomųjų gumų, jei
mėlynas — rinkinį Nr. 6, nemokamai. Jei rutuliukas baltas — sukramtai,
ir tiek. Popieriukas su taisyklėmis pridėtas.
— Atsiprašau…
— Taip?
— Atsiprašau…
— Taip?
— Tarkime, aš apsirikusi paimsiu tą velnio kramtomąją gumą.
— Taip?
— Tarkime, kad aš dar labiau apsirikusi pusvalandį kramtysiu ją
ir viduje rasiu mėlyną rutuliuką.
— Taip?
— Turėčiau atnešti jį tau, visą apseilėtą, atnešti čia, kad gaučiau
riebų, keptą, karštą rinkinį Nr. 6?
— Nemokamai.
— Kada, tavo galva, turėčiau jį suvalgyti?
— Manau, iškart.
— Aš noriu mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių, supratai? Nežinau,
ką turėčiau daryti su trim gabalėliais kepto viščiuko, vidutine
porcija bulvyčių, kukurūzų burbuole su sviestu ir vidutine stikline
kokos. NEŽINAU, KĄ SU VISU TUO TURĖČIAU DARYTI.
— Paprastai tai suvalgoma.
— Kas, kas tai suvalgo? Marlonas Brando, Elvis Preslis, King
Kongas?
— Žmonės.
— Žmonės?
— Taip, žmonės.
— Klausyk, ar gali man padaryti paslaugą?
— Taip.
— Pasiimk tas kramtomąsias gumas.
— Negaliu.
— Palaikyk jas kokiam praeinančiam storuliui, gerai?
— Patikėk, negaliu.
— Viešpatie…
— Apgailestauju.
— Apgailestauji?
— Tikrai.
— Duok tas kramtomąsias gumas.
— Gardžios, papajos skonio.
— Papajos?
— Toks egzotiškas vaisius.
— Papaja.
— Sių metų mada.
— Gerai, gerai.
— Viskas?
— Taip, širduk, viskas.
Jie užmokėjo ir nuėjo prie staliuko. Prie lubų pritvirtintas monitorius rodė kanalą Food TV. Buvo pateikiami klausimai. Jei žinodavai teisingą atsakymą, užrašydavai jį tam tikroje servetėlės vietoje ir nunešdavai prie kasos. Laimėdavai rinkinį Nr. 2. Tą akimirką klausimas skambėjo taip: kas įmušė pirmąjį įvartį 1966 metų pasaulio futbolo čempionato finalinėse varžybose?
1. Džofris Harstas
2. Bobis Čarltonas
3. Helmutas Haleris
— Trečias, — sumurmėjo Gouldas.
— Nė nebandyk, — sušnypštė Šatsi ir atidarė dėžutę, kurioje
gulėjo mėsainis su sūriu. Vidinėje dangtelio pusėje švietė ryškiai
raudonas lipdukas. Su užrašu: SVEIKINAME!!! JŪS LAIMĖJOTE
DAR VIENĄ MĖSAINĮ! O mažesnėmis raidėmis: „Nedelsdamas
nunešk šį lipduką į kasą, gausi nemokamą mėsainį ir gėrimo už
pusę kainos!”