Ateinu į Kiką, pažiūriu, kad didelio pako maisto nėra (dar neišpakuotas, papildys vėliau), pasiimu mažą ir atsinešu prie kasos. Čia sužinau, kad yra akcija 2 už 1 kainą, bet dabar lentynose tik vienas. Kito reikia ieškoti dėžėse. Ar lauksiu? Nelauksiu, sakau. Ir jau nori nunešt tą mano pakutį.
Ei, sakau, pirksiu maistą. Bet, teisinasi, negalim 2 už 1 kainą. Ginčijuosi, kad pirksiu vieną už vieno kainą. Siūlo ateit vėliau. Sakau, kad neateisiu. Dar gal 5 minutes deramės dėl to pakelio. Galiausiai jį nuperku ir pažadu, kad kitą kartą priminsiu, jog jie man skolingi dar vieną pakutį. Kažkaip galvoju, kad kurį laiką reiks vengti tos Kikos.
Ir prisimenu mėgstamiausią ever knygos citatą. Aš visada ją pametu, nes pačios knygos neturiu, tad galiausiai noriu tiesiog pasidėti čia.
A. Baricco “City”
— Labas.
— Labas, — tarė Satsi.
— Ką užsakysite?
— Du mėsainius su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Bulvyčių?
— Ačiū, ne.
— Su bulvytėmis kainuos tiek pat.
— Ačiū, nesvarbu.
— Mėsainis su sūriu, gėrimas ir bulvytės yra rinkinys Nr.3, —
tarė rodydamas į nuotrauką už nugaros.
— Graži nuotrauka, bet nemėgstu bulvių.
— Gali paimti dvigubą mėsainį su sūriu, rinkinys Nr. 5, be bulvyčių,
kaina ta pati.
— Ta pati kokia?
— Kaip mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių.
— Dvigubas mėsainis su sūriu kainuoja tiek pat kaip viengubas
mėsainis su sūriu?
— Taip, jei perki rinkinį Nr. S.
— Neįtikėtina.
— Imsite rinkinį Nr. 5?
— Ne. Norime viengubo mėsainio su sūriu. Kiekvienam po vieną.
Jokių dvigubų mėsainių su sūriu.
— Kaip norite. Bet švaistote pinigus.
— Ačiū, nesvarbu.
— Tuomet du mėsainiai su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Puiku.
— Deserto?
— Gouldai, nori torto?
— Taip.
— Prašau pridėti gabalėlį torto.
— Šią savaitę už kiekvieną užsakytą desertą antras duodamas
dovanai.
— Puiku.
— Ko norėsi?
— Ačiū, nieko.
— Privalai ką nors paimti, tai dovana.
— Nemėgstu saldumynų, nieko nenoriu.
— Bet aš privalau tau duoti desertą.
— Kaip suprasti?
— Savaitės dovana.
— Suprantu.
— Todėl privalau tau duoti desertą.
— Ką reiškia privalai man jį duoti, aš nenoriu, nemėgstu saldumynų,
nenoriu išstorėti kaip Tina Terner, nenoriu dėvėti kelnaičių
XXL, ką man daryti, laukti kitos savaitės, kad galėčiau suvalgyti
tik mėsainį su sūriu?
— Gali nevalgyti. Paimti desertą ir nevalgyti.
— Kodėl turėčiau jį imti?
— Gali išmesti.
— IŠMESTI? Aš nepratusi ką nors išmesti, gali pats išmesti,
štai, imk ir išmesk, okay?
— Negaliu, mane adeistų iš darbo.
— Viešpatie…
— Čia labai griežta tvarka.
— Na gerai, tiek to, duok man tą tortą.
— Su sirupu?
— Be sirupo.
— Nemokamai.
— ŽINAU, KAD NEMOKAMAI, BET AŠ JO NENORIU,
AIŠKU?
— Kaip nori.
— Jokio sirupo.
— Plaktos grietinėlės?
— Grietinėlės?
— Jei nori, yra plaktos grietinėlės.
— Aš nė torto nenoriu, kaip galėjai pamanyti, kad norėsiu
PLAKTOS GRIETINĖLĖS?
— Nežinau.
— Aš žinau: jokios grietinėlės.
— O berniukui?
— Ir berniukui be grietinėlės.
— Gerai. Du mėsainiai su sūriu, dvi apelsinų sulčių, torto gabalėlis
be priedų. Čia jums, — pridūrė paduodamas Šatsi du rutuliukus,
suvyniotus į skaidrų popierių.
— Kokia čia velniava?
— Kramtomoji guma, dovanai, viduje yra cukraus rutuliukas,
jei rutuliukas rožinis — laimi dar dešimt kramtomųjų gumų, jei
mėlynas — rinkinį Nr. 6, nemokamai. Jei rutuliukas baltas — sukramtai,
ir tiek. Popieriukas su taisyklėmis pridėtas.
— Atsiprašau…
— Taip?
— Atsiprašau…
— Taip?
— Tarkime, aš apsirikusi paimsiu tą velnio kramtomąją gumą.
— Taip?
— Tarkime, kad aš dar labiau apsirikusi pusvalandį kramtysiu ją
ir viduje rasiu mėlyną rutuliuką.
— Taip?
— Turėčiau atnešti jį tau, visą apseilėtą, atnešti čia, kad gaučiau
riebų, keptą, karštą rinkinį Nr. 6?
— Nemokamai.
— Kada, tavo galva, turėčiau jį suvalgyti?
— Manau, iškart.
— Aš noriu mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių, supratai? Nežinau,
ką turėčiau daryti su trim gabalėliais kepto viščiuko, vidutine
porcija bulvyčių, kukurūzų burbuole su sviestu ir vidutine stikline
kokos. NEŽINAU, KĄ SU VISU TUO TURĖČIAU DARYTI.
— Paprastai tai suvalgoma.
— Kas, kas tai suvalgo? Marlonas Brando, Elvis Preslis, King
Kongas?
— Žmonės.
— Žmonės?
— Taip, žmonės.
— Klausyk, ar gali man padaryti paslaugą?
— Taip.
— Pasiimk tas kramtomąsias gumas.
— Negaliu.
— Palaikyk jas kokiam praeinančiam storuliui, gerai?
— Patikėk, negaliu.
— Viešpatie…
— Apgailestauju.
— Apgailestauji?
— Tikrai.
— Duok tas kramtomąsias gumas.
— Gardžios, papajos skonio.
— Papajos?
— Toks egzotiškas vaisius.
— Papaja.
— Sių metų mada.
— Gerai, gerai.
— Viskas?
— Taip, širduk, viskas.
Jie užmokėjo ir nuėjo prie staliuko. Prie lubų pritvirtintas monitorius rodė kanalą Food TV. Buvo pateikiami klausimai. Jei žinodavai teisingą atsakymą, užrašydavai jį tam tikroje servetėlės vietoje ir nunešdavai prie kasos. Laimėdavai rinkinį Nr. 2. Tą akimirką klausimas skambėjo taip: kas įmušė pirmąjį įvartį 1966 metų pasaulio futbolo čempionato finalinėse varžybose?
1. Džofris Harstas
2. Bobis Čarltonas
3. Helmutas Haleris
— Trečias, — sumurmėjo Gouldas.
— Nė nebandyk, — sušnypštė Šatsi ir atidarė dėžutę, kurioje
gulėjo mėsainis su sūriu. Vidinėje dangtelio pusėje švietė ryškiai
raudonas lipdukas. Su užrašu: SVEIKINAME!!! JŪS LAIMĖJOTE
DAR VIENĄ MĖSAINĮ! O mažesnėmis raidėmis: „Nedelsdamas
nunešk šį lipduką į kasą, gausi nemokamą mėsainį ir gėrimo už
pusę kainos!”